Meninių vertybių paieška Alberto Zalatoriaus kritikoje

LTStraipsnyje analizuojama meninių vertybių problematika žinomo literatūrologo Alberto Zalatoriaus literatūros kritikoje. Pagrindinis dėmesys koncentruojamas ties kritiko požiūriu į literatūros kūrinio semantiką, žmogaus koncepciją, humanizmo raišką, kūrinio formą bei jo estetinį sugestyvumą. Sąmoningai vengdamas oficialiosios tarybinio literatūros mokslo terminologijos, nepasiduodamas konjunktūros dvasiai, sovietmečiu A. Zalatorius išliko kaip labiausiai nepriklausomas literatūros mokslininkas ir kritikas. Ypač reikšmingai jo balsas skambėjo nepriklausomybės metais prasidėjusiame vertybių perkainojimo procese. Kritiškai vertindamas tiek atspindžio teorija grindžiamą formulę, kad literatūra yra žmogaus ir visuomenės gyvenimo paveikslas, tiek diametraliai priešingą literatūros imanentiškumo teoriją, kritikas laikėsi nuostatos, kad literatūra yra integrali paties gyvenimo dalis. Toks požiūris leido jam literatūros proceso ir kūrinio analizėje remtis labai organiškai sujungtais socialinio reikšmingumo, idėjinio naujumo, etinio angažuotumo, estetinio vertingumo kriterijais. Tolerantiškai priimdamas bet kokios stilistinės krypties kūrinį, jeigu jis parašytas talentingai, kritikas įžvalgiai pastebėdavo ir kritiškai vertindavo mados, epigonizmo, komerciškumo reiškinius. Visa tai leidžia kūrybinį A. Zalatoriaus palikimą laikyti patikima literatūros kritikos mokykla. [Iš leidinio]

ENThe article discusses issues related to artistic values in writings of a literary critic Albertas Zalatorius. The author’s attention is focused on the critic’s attitude to semantics of a literary work, the concept of a human being, expression of humanism, form of a work and its aesthetic suggestiveness. Consciously avoiding official terms of Soviet literary discipline, resisting the spirit of conformity, in the Soviet times, A. Zalatorius remained the most independent-minded literary researcher and critic. His voice acquired a particularly significant tone during the process of re-evaluating values, which was set in motion by the restoration of independence. Taking critical attitude towards both the theory of reflection, based on formula that literature is but an image of individual and society, and completely opposite theory of literary immanence, the critic upheld the view that literature is integral part of life. Such attitude enabled A.Zalatorius to base analysis of literary process and writings on organically fused criteria of social significance, novelty of idea, ethical engagement, and aesthetic worth. By accepting works of any stylistic direction with tolerance, given its written with a spark of talent, the critic insightfully noticed and critically evaluated fashion, epigonism, commercial phenomena. All of these circumstances allow one to claim that creative heritage of A. Zalatorius constitutes a trustworthy literary criticism school.