Baltiškos kilmės vardažodžių galūnių likimas šiaurės slavų kalbose

LTStraipsnyje tiriami į šiaurės slavų kalbas paskolinti ar per substratą paveldėti baltiškos kilmės vardažodiniai apeliatyvai bei vietovardžiai, mėginant išsiaiškinti, kokiais atvejais skoliniuose baltiškos (lietuviškos) galūnės išliko nepakitusios; kada ir kaip pakito, adaptuojant jas prie slavų kalbų specifikos. Paprastai skolinant į slavų kalbas baltiškus vardažodžius, žodis perimamas vardininko forma, daugiau ar mažiau pritaikant ją prie pasiskolinusios kalbos sistemos. Skolinantis vardažodžius su galūnėmis -as, -is, -us, galūnė atmetama. Tarp moteriškos giminės vardažodžių daugiausia skolinių su galūne -a. Ji perteikiama taip pat galūne –a. Kai į slavų kalbas skolinamas žodis daugiskaitos vardininko forma, dažniausiai ji irgi perteikiama skolinančios kalbos atitinkamos giminės daugiskaitos forma. Nereguliarios substitucijos atvejai regimi, kai paskolintas baltiškas žodis mėginamas suslavinti. Jis jau būna nutolęs nuo baltiškos formos, bet dar nevisiškai perimtas slavų kalbose. Galūnės perteikimo įvairavimas dar gali būti nulemtas skolinio geografijos, kai jis vartojamas tarmėse, besiribojančiose su baltų kalbomis. Paskolinto baltiško žodžio galūnė išlaikoma nepakitusi. Daugiausia tokių atvejų pasitaiko apeliatyvuose, užfiksuotuose Lietuvos rusų bei lenkų tarmėse ir baltarusių bei lenkų tarmių paribyje su Lietuva. Išlikusių baltiškų galūnių retkarčiais pasitaiko ir baltiškos kilmės. Kalbos ir etnoso istorijos požiūriu įdomiausią grupę sudaro tie slavų kalbų apeliatyvai ir vietovardžiai, kuriuose baltiškos galūnės ar į jas panašūs formantai yra „įstrigę“ žodžio kamiene.Reikšminiai žodžiai: Apeliatyvai; Galūnė; Onomastika; Reguliari ir nereguliari substitucija; Skoliniai; Substratas; Appellatives; Borrowings; Ending; Flexion; Loanwords; Onomastics; Regular and irregular substitution; Substrate.

ENThe paper analyses nominal appellatives and place names of Baltic origin borrowed or inherited from the linguistic substrate by the northern Slavic languages, and seeks to explain under what circumstances Baltic (Lithuanian) endings remained unchanged in the loanwords, or when and how they did change in their adaptation to the features of the Slavic languages. Usually when Slavic languages borrow nominal Baltic words, the nominative form of the word is acquired, with some degree of adaptation to the system of the host language. When the nominal words with the endings -as, -is, -us are borrowed, the ending is usually dropped. Among feminine gender nominal words, the majority of the words borrowed end in -a. In the borrowing this ending is usually preserved. When the word borrowed into Slavic languages is nominative plural, it usually acquires the plural form of the host language. In the case of irregular substitution the borrowed Baltic word is subjected to slavicization. It is already distant from its Baltic form but not fully assimilated. Differences in the transmission of the ending could also be the result of the geographical distribution of the borrowing when it is used in dialects bordering the Baltic languages. In certain cases the ending of the Baltic word borrowed remains unchanged. This mainly happens with appellatives recorded in the dialects of Russian and Polish Lithuanians and in Polish and Belarusian dialects bordering Lithuania. Preserved Baltic endings are sometimes of Baltic origin. From the perspective of the history of language and ethnos, the most interesting group is comprised of Slavic appellatives and place names in which the Baltic endings or similar formatives have “become stuck” in the word stem.