Šaknies galo N kilmė PINTI tipo veiksmažodžiuose

LTStraipsnyje tiriami vieno struktūrinio tipo veiksmažodžiai, kurių šaknis baigiasi n (dabartinėje kalboje šie veiksmažodžiai sudaro gana vieningą grupę). Aiškinamasi, kokiu būdu formavosi jų šaknys, kokios kilmės yra šaknies galo priebalsis n – ar jis nuo seno priklauso šakniai, ar yra ją išplečiantis elementas. Jei n yra vėliau priaugęs prie šaknies, siekiama nustatyti, kokia jo kilmė ir senoji funkcija. Kadangi šio n k i l m ė lingvistų aiškinama gana įvairiai, tyrinėjami ne atskiri pavyzdžiai, o vienoje vietoje aptariami visi pinti tipo veiksmažodžiai. Pirmiausia suregistruoti visi pina – pynė tipo veiksmažodžiai, aptariant jų vartojimą, paplitimą tarmėse. Nurodomi lietuviškųjų pavyzdžių etimologiniai atitikmenys giminiškose kalbose, kartais ir jų vediniai, padedantys rekonstruoti indoeuropietiškosios šaknies struktūrą ir reikšmę. Apžvelgtieji pavyzdžiai grupuojami pagal šaknies susidarymo būdus; nustatoma šaknies galo n kilmė ir funkcija. Šaknies galo n kilmė Cin- / Ci-n- / Cy-n- tipo veiksmažodžiuose nėra vienoda. Jis gali būti šakninis. Šakninį n turi pagrindiniai veiksmažodžiai ginti, minti, pinti, galbūt tarminiai drinti bei tvinti, jei jie yra nauji jau kalboje esančių imitatyviniai variantai. Tai gali būti priesagos formantas n, apibendrintas visai šakniai. Tokie yra sinti „sieti“ tipo tarminiai veiksmažodžiai bei pagrindinis veiksmažodis tinti. Daugiau tikimybės, kad ir skinti bei trinti turi priesaginės kilmės n – laikant jį intarpiniu kyla gana rimtų problemų norint išaiškinti šaknies susiformavimą.Reikšminiai žodžiai: Etimologija; Plėtiklis; Priesaginis formantas; Veiksmažodis; Šaknis; Complement; Etymology; Root; Suffixal formative; Verb.

ENThe paper analyses verbs of a single structural type with root-final consonant n (they constitute a solid group in modern language). The paper explores the ways their roots formed and the origin of the root-final consonant n – whether it belonged to the root from the oldest times or was the expanding element. If n was later pinned to the root, the paper aims to determine its origin and the old function. Since linguists explain the origin of n quite differently, the paper analyses all pinti [to weave, braid] type verbs rather than individual examples. First, all pina – pynė type verbs are enumerated and their usage and distribution in dialects is discussed. Etymological correspondences (and occasionally some of their derivatives) to the Lithuanian examples in related languages are indicated, facilitating reconstruction of the structure of the Indo-European root and meaning. The examples cited are then grouped according to the manner in which the root was constructed; the origin and function of root-final n is determined. There wasn’t a common origin for root-final n in Cin- / Ci-n- / Cy-n- type verbs. It can be radical. The verbs ginti [to defend], minti [to tread, trample], pinti [to weave, braid] and perhaps the dialectal drinti [to tear, rub, wear] and tvinti [to strike, hit, to swell, bloat], if the latter are new imitative variations of existing words in the language, have radical n. This can also be a suffixal formative n, generalised for the whole root. This is the case of sinti [to bind, tie, link] type dialectal verbs and standard verb tinti [to whet]. It is more likely that skinti [to pluck, pick] and trinti [to rub, abrade] also have an n of suffixal origin (maintaining it is an infix raises rather serious problems in explaining the formation of the root).