Lietuvos diduomenė XIV a. pabaigoje - XV a. : sudėtis, struktūra, valdžia

LTMonografijos tikslas – istoriografijoje vyraujančios teorijos, pagal kurią lietuvių bajorijos viršūnė tik apie XV amžiaus vidurį suformavo savo savarankišką valdžią, kritika. Knygoje, apibrėžus diduomenės sąvoką, nagrinėjama XIV amžiaus pabaigos – XV amžiaus Lietuvos diduomenės kilmė, sudėtis ir struktūra. Galima išskirti dvi pagrindines lietuvių diduomenės raidos XV amžiuje tendencijas – personalinį tęstinumą ir vidinę (giminės struktūros) transformaciją, – kurios daugeliu atžvilgiu atitinka Vakarų ir Vidurio Rytų Europos bajorijoje vykusius procesus. XIV amžiaus antrojoje pusėje lietuvių bajorija buvo reikšmingas sociopolitinis veiksnys. Jau tuomet tai buvo pakankamai diferencijuota socialinė grupė. Aukščiausio jos sluoksnio atstovai savo rankose buvo sutelkę pagrindines valdžios funkcijas. XV amžiuje vyko „bajoro“ sąvokos devalvacijos procesas, kurio metu ji, nors ir liko kuopinio viso kilmingųjų luomo pavadinimu, tačiau kasdieniniame gyvenime tapo smulkiosios bajorijos sinonimu. Iš jų išsiskyrė tiesiogiai valdyme dalyvavusi diduomenė, kurią sudarė kelios šeimos. Nors ši socialinė grupė nebuvo teisiškai apibrėžta, o smulkieji bajorai teoriškai galėjo į ją patekti, tai padaryti pavyko labai menkai žemesniosios bajorijos atstovų daliai. Diduomenės sudėties stabilumas patvirtina paveldimą šio socialinio sluoksnio prigimtį. Vytauto laikų didikai tikrai buvo kilmingųjų palikuonys. Senosios diduomenės išnaikinimo ar išmirimo prielaida yra nepagrįsta. Didikų valdžia egzistavo šalia didžiojo kunigaikščio valdžios.Reikšminiai žodžiai: Didikai ir magnatai; Didysis kunigaikštis; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Struktūra; Valdantysis elitas; Vytautas; Nobility; Structure; The Grand Dachy of Lithuania; The Grand Duchy of Lithuania; The grand duke; The grand duke Vytautas; The ruling elite.

ENThe aim of the monograph is to provide a critical approach to the theory prevailing in historiography, according to which the elite of the Lithuanian nobility formed independent government only in the middle of the 15th c. The book defines the concept of nobility and explores the origin, composition and structure of the Lithuanian nobility of the end of the 14th c. – the 15th c. Two main tendencies of the development of the Lithuanian nobility in the 15th c. – personal continuity and internal (family structure) transformation – could be distinguished; in many aspects they correspond to the processes that took place in the Western and Central Eastern European nobility. In the second half of the 14th c. the Lithuanian nobility was a significant socio-political factor. Already then it was a sufficiently differentiated social group. The representatives of its top stratum had the key government functions in their hands. The process of devaluation of the notion of nobility took place in the 15th c. and although it remained a collective name for the gentlefolk, it became the synonym for petty nobility in daily life. The elite of nobility, consisting of several families, directly participated in the government. Although this social group was not legally defined, and the petty nobility could theoretically make their way to it, only a few representatives of the petty nobility succeeded. The stability of the composition of nobility confirms the inherited nature of this social stratum. The grandees under Vytautas rule actually were the descendants of the nobility. The assumption of eradication or extinction of the old nobility is unfounded. The authority of the nobility coexisted with the authority of the grand duke.