A. Smetonos valdžios politika žydų atžvilgiu (1927-1940)

LTStraipsnyje yra aptariama žydų tauta, kaip gausiausia ir įtakingiausia tautinė mažuma Lietuvoje. Žydų tauta ypač įtakinga buvo ekonomikoje. Tarpukariu jų įtaka šioje srityje buvo sparčiai sumažėjusi, bet ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje jie valdė beveik pusę prekybos ir pramonės, todėl Lietuvos valdžios politika šios tautos atžvilgiu visada buvo labai svarbi. Apie tai daug yra rašyta lietuvių ir žydų autorių darbuose. Straipsnyje yra akcentuojamas prezidento A. Smetonos autoritarinio valdymo laikotarpis ir jo politika žydų tautos atžvilgiu. Minimi kiti autoriai, kurių darbuose yra labai vertinamas Lietuvos Respublikos požiūris į žydų gyvenimą, jų švietimą, religiją, socialinę rūpybą, finansinę paramą. Nurodoma, kad Lietuvos valdžia, sudarydama palankias sąlygas lietuvių verslininkams, taip iš pramonės ir prekybos stūmė žydus, nors pripažįstama, kad tai buvo daroma labai civilizuotomis priemonėmis. Taip pat straipsnyje yra vertinama žydų padėtis Lietuvoje, ją išaukštinant ir kritikuojant. Pažymima, kad A. Smetona nebuvo žydų tautos bičiulis, bet pabrėžė, kad žydai yra ne ,,svetimšaliai“, o kitataučiai Lietuvos piliečiai, tačiau 1927–1940 m. A. Smetonos valdomoje Lietuvoje žydai negalėjo įsidarbinti valstybinėse įstaigose, jų mažai buvo likę renkamose valdžios institucijose. Žydų jaunimui sunkiau buvo įstoti į aukštąsias mokyklas, tačiau valdžia griežtai baudė antižydiškų išpuolių iniciatorius ir dalyvius. Konstatuojama, kad žydai iki paskutiniųjų nepriklausomybės dienų išsaugojo kultūrinę autonomiją.Reikšminiai žodžiai: Antanas Smetona; Antisemitizmas; Augustinas Voldemaras; Julius Čaplikas; Kultūrinė autonomija; 20 amžius; Lietuvių ir žydų santykiai; Lietuvos žydai tarpukariu; Stasys Lozoraitis; Tautinė politika; Žydai; Antanas Smetona; Anti-Semitism; Augustinas Voldemaras; Cultural autonomy; Jews in Lithuania during the interwar period; Jews, jewish and lithuanian relations; Julius Čaplikas; Lithuania in 1919-1940; National policy; Stasys Lozoraitis.

ENThe article analyses Lithuania’s official policy towards the largest and economically most influential Jewish minority. The period under investigation is Smetona’s authoritarian governing in 1927-1940. Though no anti-Semitic laws were passed, Jews had little possibilities to work in state and municipal institutions, diplomatic corps, military schools; the acceptance of Jewish youth into higher institutions of education was also restricted. The government pursued its main domestic policy - to prevent national conflicts within the society; thus it was strongly against anti-Semitic propaganda and violence and strictly punished those who organised anti-Semitic actions, such as violence against Jews, destruction of their property, and so on. At the same time the government aimed to ‘lithuanise’ some branches of industry which were dominated by people of other nationalities, mainly Jews, before WWI. Thus, by the end of the fourth decade the Jews’ active participation in the country’s economy decreased by 40% and in trade - 50-60%. The government also rejected the idea of the expropriation of the Jewish capital propagated by the rightist radicals. Till the very last days of Lithuania’s independence Jews preserved their cultural autonomy. The government financially supported Jewish institutions of culture, education, religion, health and social care. [From the publication]