Lithuanian theatre critique : between national theatre and innovations in the interwar period

• Anglų kalba / English
• Lietuvių kalba / Lithuanian

LTŠiame pranešime aptariami kai kurie tautininkų ideologijos aspektai, pasireiškę tarpukario lietuvių teatro kritikoje, ir nacionalinio teatro atspindėjimas, paskatintas estetinių naujovių, atsiradusių Lietuvos teatre 1920-1940 m. Profesionalus lietuvių teatras radosi XX a. trečiajame dešimtmetyje, nors nacionalinio teatro koncepcija vis dar siejosi su ideologiniu „lietuviškų vakarų“ mėgėjiškų spektaklių pagrindu. Akivaizdu, ši pirminė lietuviško teatro fazė buvo idealizuojama, kaip svarbi priemonė nacionaliniam identitetui išsaugoti XIX a. pabaigoje. Teatro tautiškumo idėjos plėtra ypač išryškėja po 1926 metų, prasidėjus autoritariniam Antano Smetonos valdymui. Šio tarpsnio teatro kritikų tekstuose galima nesunkiai atsekti svarbiausius tautiniais pagrindais kurtino teatro koncepcijos elementus: nacionalinio identiteto puoselėjimo ir sklaidos scenoje, etninės kultūros paveldo integravimo spektaklyje ir ypač rezervuotą požiūrį į scenos inovacijas (kurios tradiciškai perimamos iš kitų kultūrinių terpių). Tokias nuostatas atskleidžia Liudo Giros, Vinco Rastenio, Fausto Kiršos ir kitų, teatrą suvokusių kaip kovos už nacionalinį savitumą tęsinį, tekstai. Teatro suvokimo strategijos nacionalizmas sustiprėja Andriaus Olekos-Žilinsko ir Michailo Čechovo darbo Kaune metu. Ši novatoriška modernaus teatro dvasia persiėmusių kūrėjų veikla buvo griežtai kritikuota, neretai kritikų vertinimus grindė ne estetinės nuostatos, o negatyvus požiūris į „užsienietišką“ menininkų kilmę.Reikšminiai žodžiai: Andrius Oleka-Žilinskas; Lietuvos teatro istorija; Michailas Čehovas; Modernumas; Nacionalinis; Nacionalizmas; Nacionalizmo ideologija; Tautinė ideologija; Teatras; Teatro kritika; Andrius Oleka-Žilinskas; Chekhov; Lithuanian theatre history; Mikhail; Modernity; National ideology; National theatre; Nationalism; Nationalist ideology; Theatre critique.

ENThe paper discusses certain aspects of nationalist ideology which manifested in the criticism of interwar Lithuanian theatre and the reflection of national theatre promoted by aesthetic novelties which appeared in Lithuanian theatre in 1920–1940. Professional Lithuanian theatre emerged in the 1920s, although the concept of national theatre was still related to the ideological foundation of “Lithuanian evening” amateur performances. Obviously, this initial phase of Lithuanian theatre was idealised as an important means to preserve the national identity at the end of the 19th c. The development of the idea of theatre nationality particularly manifested after 1926, upon the start of authoritative government by Antanas Smetona. The texts of theatre critics of that period help to trace the most important elements of the concept of national theatre: fostering and dissemination of the national identity on the stage, integration of ethnic cultural heritage in a performance and a particularly reserved approach towards stage innovations (which are traditionally taken over from other cultural media). These views are revealed by the texts of Liudas Gira, Vincas Rastenis, Faustas Kirša and others who perceived theatre as the continuation of fight for national distinction. Nationalism of the theatre perception strategy has strengthened during the work of Andrius Oleka-Žilinskas and Michailas Čechovas in Kaunas. This innovative activity of the creators with the spirit of modern theatre was strictly criticised; critics’ evaluations were often based on a negative attitude towards the “foreign” descent of artists rather than aesthetic views.