Public

LTLietuvių dailininkės Juzefos Čeičytės laisvalaikiu sukurtų abstrakcijų nagrinėjimas atskleidžia daugialypio sovietinio ideologinio aparato grėsmę bei spragas. Norminiai nurodymai, kaip elgtis sovietiniam dailininkui, palietė Čeičytės asmenybę. Grėsmė buvo juntama politine ir kultūrine prasme. Būdama deportuotų tėvų vaikas, ji negalėjo baigti instituto ir buvo išmesta, iki 1949 metų slėgė ateities nežinia ir deportavimo galimybė. Vėliau, sušvelnėjus aplinkybėms, tiesioginis politinis persekiojimas baigėsi, bet prasidėjo asmens kūrybinių galimybių blokavimas: ji negalėjo baigti savo pasirinktos specialybės – tapybos. Teko apginti diplomą iš scenografijos. Ši aplinkybė nulėmė dailininkės kūrybinį gyvenimą. Keletą dešimtmečių teatralai ir ideologizuotos kultūros žurnalistai menininkę gyrė būtent už harmoniją, saikingumą ir simboliškumą scenografijoje; oficialiai tarp tapytojų jos nėra, nors kaip tik tapyboje pasireiškė jos meilė kūrybai. Tačiau tie patys teatralai, žurnalistai ir kai kurie dailėtyrininkai, privačiai pažinoję dailininkę Čeičytę ir žavėjęsi jos abstrakčia daile, savo tekstuose sumaniai užsimindavo apie tuo metu draustą abstrakciją. Abstrakčioji dailė, pristatoma kaip antraeilė meno šaka, laisvalaikio pomėgis, bet kartu ir kaip to meto tarpdisciplininis kūrybos būdas. Tai buvo vienintelė galimybė ją įrašyti į bendrą kultūros politiką. Paradoksalu, bet Čeičytės atveju abstrakti dailė užėmė savotišką poziciją to meto ideologinėje sistemoje – su ja nebuvo per daug kovojama, atvirkščiai, ji net buvo giriama oficialioje spaudoje.Reikšminiai žodžiai: Abstrakčioji tapyba; Juzefa Čeičytė; Scenografijos dailė; Scenografų dailė; Sovietmečio dailės kritika; Sovietmečio ideologija; Sovietmečio kritika; Abstract painting; Juzefa Čeičyte; Juzefa Čeičytė; Scenography; Soviet art criticism; Soviet art criticizm; Soviet ideology.

ENThe analysis of abstractions produced by Lithuanian painter Juzefa Čeičytė in her spare time reveals the threat and gaps of the complex ideological apparatus of the Soviet system. The regulation of attitude of the conventional Soviet artist also affected Čeičytė’s personality. The threat was both political and cultural. As a daughter of deportees, she could not complete her studies at the institute and was expelled. Until 1949 she was uncertain about her future and feared deportation. Later, the circumstances were mitigated and direct political persecution stopped, yet the artist faced obstructions regarding her creative potential: she could not finish her chosen speciality, i.e. painting. She had to defend the thesis on scenography. This move predetermined her creative career. For several decades, theatre critics and journalists of the ideologised culture praised the artist for harmony, moderation and symbolism in her scenography; she was not officially a painter, although it is namely painting that her love for creation manifests in. Yet the same theatre critics, journalists and certain art critics who knew Čeičytė personally and who admired her abstract art would skilfully include examples of the forbidden abstractions in their articles. Abstract art is introduced as a secondary branch of art, a hobby, and at the same time a contemporary interdisciplinary method. It was the only possible way to introduce it in the general cultural policy. Paradoxically, in the case of Čeičytė, abstract art occupied a particular position in the ideological system of that time – abstract art was not considered to be an enemy, on the contrary, it was even praised in the official press.