Language and politics : expressionism in Lithuanian propaganda painting during the thaw

LTXX a. 6 deš. pabaigos – 7 deš. sovietinės tapybos reformos buvo susijusios su kritiška socialistinio realizmo doktrinos peržiūra ir grįžimu prie ankstyvojo modernizmo vaizdinės kalbos. Kaip ir daugelis iš pirmo žvilgsnio neutralių, grynai estetinių, praktikų tuometinės tapybos kalbiniai ieškojimai priklausė galios ir kontrolės žaidimui, grindė normas ir kūrė alternatyvas, ženklino ideologijų kaitą ir atitiko bendrąsias laikotarpio idėjas. Šiame straipsnyje analizuojama politinė ekspresionizmo, kaip vaizdinės kalbos, reikšmė atšilimo metų Lietuvos propagandinėje tapyboje. Ekspresionizmo įsitvirtinimas šio laikotarpio tapyboje siejamas su individualizmo ideologijos reabilitacija sovietinėje sistemoje, po 1956 metų prasidėjus politinėms reformoms ir socialinio gyvenimo liberalizavimui. Tuometinei tapybai būdingas ekspresionistinis vaizdinės komunikacijos modelis atgaivino saviraiškos ir „autentiško“ pranešimo siekį ir palaikė meninės individualybės naratyvą. Tačiau straipsnyje atlikta garsių septintojo dešimtmečio tapytojų Leopoldo Surgailio ir Silvestro Džiaukšto istorinių paveikslų analizė atskleidžia, kad ekspresionistinė kalba iš esmės nepaneigė socialistinio paveikslo politinio angažuotumo ir priklausomybės kolektyvistinei ideologijai, kurią išreiškė herojiški revoliucinių kovų vaizdiniai. Priešingai, ekspresyvios meninio vaizdo kūrimo priemonės tarsi nulupo nuo šių vaizdinių ligtolinei dailei būdingą akivaizdų propagandos luobą ir pasiūlė intymesnes, individualesnes, psichologiškai paveikesnes jų versijas, stimuliuojančias žiūrovo įsijautimą ir emocinį išgyvenimą.Reikšminiai žodžiai: Atšilimas; Ekspresionizmas; Individualizmas; Modernizmas; Propaganda; Sovietinis menas; Tapyba; Vaizdinė kalba; Visuomenė; Expresionism; Expressionism; Individualism; Modernism; Painting; Propaganda; Society; Soviet art; Thaw; Visual language.

ENReforms of soviet painting traditions of the 6th–7th decades of the 20th century were related to the critical review of the social realism and the return back to the visual language of the early modernism. Similarly to the majority of the practices, which from the first sight seemed neutral and purely aesthetic, the linguistic searches of the then painting belonged to the game of power and control, paved norms and created alternatives, marked the change of ideologies and corresponded to the common ideas of the period. This article analyses the political significance of expressionism as a visual language during the thaw in the Lithuanian propaganda painting. The establishment of expressionism in the then painting is related to the rehabilitation of the ideology of individualism in the Soviet system after the launch of political reforms and liberalisation of social life. The then painting is characterised with an expressionistic model of visual communication, which revived the sought for self-expression and authenticity and supported the narrative of an artistic individuality. However, the analysis of paintings by famous painters of the 7th decade, which was performed in the article, reveals that the expressionist language did not deny dependence of the socialist painting on the collective ideology which was expressed by heroic images of revolutionary fights. On the contrary, expressive means of creation of a creative image as if peeled the obvious propaganda layer off these images and offered more intimate, individual and psychologically effective versions thereof thus stimulating empathy and emotional experience.