Facing the new myths : on Lithuanian art in 1940-1941

LTStraipsnyje apžvelgiama Lietuvos dailininkų kūryba pirmosios sovietų okupacijos metais (1940-1941). Jos metu kai kurie senosios kartos dailininkai savo darbuose atsisakė socialinių problemų ir daugiausiai dėmesio skyrė peizažams, natiurmortų motyvams, taip pasitraukdami į kultūros pakraščius. Tačiau daugelis žinomų šalies dailininkų mėgino prisitaikyti prie naujojo užsakovo (kolaboravo su okupaciniu režimu), stengėsi įgyti sovietinių autoritetų palankumą. Konstatavus tai, siekiama įvardyti šio santykio priežastis. Autorė nori nustatyti lūžio tašką taip vadinamų modernistų darbuose, besistengiančių prisitaikyti prie jų naujų klientų poreikių. Įvykusio lūžio pobūdis ir stiliaus paradoksai atskleidžiami, lyginant nepriklausomybės laikotarpio ir pirmojo sovietmečio žinomų dailininkų kūrinius. Konstatuojama, kad pirmojo sovietmečio patirtis paskatino dailininkų emigraciją. Straipsnyje bandoma įsigilinti į skausmingą okupacijos laikotarpį ir apibūdinti esmines to laikotarpio meno ypatybes. Vis dėlto situacijos analizė nėra nuodugni ir iki galo pagrįsta, kadangi iki šiol pirmojo sovietinio laikotarpio meno tyrinėjimai buvo labai fragmentiški, išlikę meno kūriniai net nebuvo registruoti. Nepaisant to, atsižvelgiant į turimus duomenis, daroma išvada, kad aptariamas laikotarpis yra ypač svarbus, norint adekvačiai suprasti bei įvertinti XX a. viduryje įvykusį Lietuvos kultūros lūžį ir patirtos traumos pobūdį.Reikšminiai žodžiai: Kolaboravimas; Komunistinė propaganda; Komunistinės propagandos menas; Lietuvos dailės istorija; Menas ir politika; Menas okupacijos sąlygomis; Socialistinis realizmas; Art and politics; Art under the occupation; Collaboration; Communist; Communist propaganda; Lithuanian art history; Propaganda art; Socialist realism.

ENThe paper overviews the work of Lithuanian artists during the first Soviet occupation period (1940–1941). Some painters of the old generation refused to depict social problems in their works and resorted to landscapes and still-life motifs, thus withdrawing to the cultural periphery. However, many known artists tried to adapt to the new client (collaborated with the occupation regime) and sought to find favour with the Soviet authorities. The paper attempts to identify the reasons for this relationship. The author wants to establish the turning point in the works of the so-called modernists, trying to adapt to the needs of new clients. The nature of the turning point and style paradoxes are revealed through the comparison of the works of prominent artists of the independence period and the first Soviet occupation period. The author states that the experience of the first Soviet period impelled the artists to emigrate. The paper attempts to get deeper into the painful occupation period and describe the essential features of art of that period. However, the analysis of the situation is not exhaustive and fully substantiated, because the research of art of the first Soviet period has been very fragmentary so far, and the works of art that survived have not even been registered. Despite this, with regard to available data, the author draws a conclusion that the period under discussion is particularly important in order to adequately understand and evaluate the turning point of Lithuania’s culture and the nature of trauma suffered in the middle of the 20th c.