The Lithuanian nobility in the late-fourteenth and fifteenth centuries : composition and structure

LTXIV–XV a. istorija lietuvių istorinėje savimonėje yra įgijusi „kunigaikščių Lietuvos“ įvaizdį. [...] Valstybė buvo laikoma valdovo tėvonija, o visi jos gyventojai – jo valdiniais. Šis idealus tos epochos modelis istoriografijoje buvo paverstas aiškinamąja koncepcija. Tačiau norint adekvačiai suvokti viduramžių socialinį ir politinį gyvenimą, būtina pažinti visuomenės grupę, kuri konkuruodama ir bendradarbiaudama su kunigaikščiais formavo tos epochos gyvenimo tvarką. Šiame straipsnyje pristatomi XIV a. pabaigos – XV a. aukščiausio lietuvių bajorijos sluoksnio – diduomenės – tyrimo rezultatai. Straipsnyje nagrinėjama diduomenės sąvoka, jos sudėtis, kilmė, struktūra, valdžios prielaidos. Mėginama parodyti, kad istoriografijoje vyraujantis didžiojo kunigaikščio sukurtos diduomenės vaizdinys pernelyg supaprastina tuometinius sociopolitinius santykius. Pamažu aiškėja, kad diduomenės valdžia buvo savito proceso rezultatas, kuriame valdovo valia tebuvo vienas faktorius tarp daugelio kitų. Taip teigti visų pirma leidžia lietuvių diduomenės personalinis tęstinumas XIV–XV a. Diduomenės sudėties stabilumas patvirtina paveldimą šio socialinio sluoksnio prigimtį. Kita vertus, XV a. vyko diduomenės transformacija, iš esmės pakeitusi šios socialinės grupės struktūrą. Kuriantis naujoms valstybinėms institucijoms, įsigalint pareigybių sistemai, neišvengiama buvo senosios giminės transformacija į griežtai struktūruotą agnatinę giminę, kurioje dominavo vyriška paveldėjimo linija. Ši transformacija susijusi su valdžios koncentracijos procesu atskirose didikų giminių šakose, o ją atspindi paveldimų giminės vardų („pavardžių“) bei genealoginės savimonės atsiradimas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Astikas; Daugirdas; Didikai ir magnatai; Didysis kunigaikštis; Gedgaudas; Gediminas, Algirdas; Goštautas; Jogaila; Kilmė; Kęsgaila; Kęstutis, Lietuvos didysis kunigaikštis, 1300-1382; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Lietuvos diduomenė; Manvydas; Savimonė; Socialinė sudėtis; Struktūra; Valdžios prielaidos; Vytautas; Algirdas; Astikas; Consciousness; Daugirdas; Gedgaudas; Gediminas; Goštautas; Jogaila (Jagiello); Kęsgaila; Kęstutis; Manvydas; Nobility; Origin; Precondition of authority; Social composition; Structure; The Grand Duchy of Lithuania; The Lithuanian nobility; The grand duke; Vytautas.

ENThis paper presents a critical review of the historiographically dominant theory stating that the upper layer of the Lithuanian nobility formed its independent power only around the middle of the fifteenth century. The extant sources shed little light on the role of the nobility in the political processes of the thirteenth and fourteenth centuries. A complex of sources, more fully reflecting the specifics of the country, appeared only after the arrival of writing in Lithuania at the end of the fourteenth century. It was only in this period that the place of the nobles in the system of government became evident. Therefore, it is possible to speak about a distorted perspective, suggested by the early records. The paper presents a definition of the nobility and an analysis of the origin, composition and structure of the Lithuanian riding élite in the late fourteenth and fifteenth centuries. Consequently it is possible to speak about the prerequisites of the rule of this social group and the duality of the power of the grand duke and the nobility. Two principal tendencies of the development of the Lithuanian nobility in the fifteenth century – personal continuity and internal transformation (family structure) – are distinguished. [From the publication]