Prūsų kalbos pirminių vardažodžių morfemų akcentinė galia

LTStraipsnyje išskiriama mažiausiai viena prūsų kalbos pirminių vardažodžių morfemų akceptinė savybė – akceptinė galia, pagal kurią morfemas, kaip ir giminiškose lietuvių bei slavų kalbų kirčiavimo sistemose, galima skirstyti į akcentiškai stipriąsias bei silpnąsias. Straipsnyje sudaryta šakninių bei galūninių morfemų klasifikacija yra pagrindas, nuo kurio turi prasidėti ir visų kitų prūsų kalbos žodžių kirčiavimo tyrimas bei likusių morfemų (priesagų, priešdėlių, taip pat galūnių kaip darybos priemonės) akceptinių savybių analizė. Kaip minėta, išvestiniai vardažodžiai taip pat gali būti pastovaus arba kilnojamojo kirčiavimo, plg. etwerpsnā : enteikūsna. Be to, net ir vienam darybos tipui priklausantys žodžiai gali skirtis savo kirčio vieta, plg. grēnsings (kirtis šaknyje) : labbīngs (kirtis priesagoje). Šių žodžių kirčiavimas nėra nemotyvuotas: jų kirčio vietą bei kirčiavimo tipą (akceptinę paradigmą) lemia pamatinio žodžio morfemų bei darybos afikso akceptinės savybės. Norint nustatyti vedinių darybos afiksų akcentinį statusą, būtina atsižvelgti į pamatinio žodžio akceptinę paradigmą (taigi ir šaknies akceptinę galią) bei įvertinti jos įtaką vedinio kirčiavimui, plg. minėtą santykį tarp dijlan, grīkai, āuschautins ir jų vedinių dīlnikans, grīkenix, auschautenīkamans. Autorius teigia, kad siekiant išsamiai aprašyti prūsų kalbos kirčiavimo sistemą negalima neatsižvelgti į šiame straipsnyje nustatytas pirminių vardažodžių morfemų akceptines savybes.Reikšminiai žodžiai: Pirminiai vardažodžiai; Morfemos; Akcentinė galia; Silpnoji morfema; Stiprioji morfema.

ENThe article indicates at least one acceptive feature of the primary morphemes of personal names, namely, the acceptive power, which allows dividing them into accentally strong and weak ones (as is possible in the accentuation systems of the related Lithuanian and Slavonic languages). The classification of the root and inflexional morphemes, presented in the article, is the basis from which the research of the accentuation of all other Prussian words and the analysis of the rest of the morphemes (suffixes, prefixes and inflections as a means of formation) should begin. Derived personal names may also be of set or movable accentuation, cf. etwerpsnā : enteikūsna. Moreover, even the words of the same type of accentuation may differ in the place of stress, cf. grēnsings (stressed in the root) : labbīngs (stressed in the suffix). The accentuation here is not unmotivated: the place and type of the stress (the acceptive paradigm) is determined by the acceptive features of the morphemes of the underlying word and formational affix. In order to establish the accentual status of the derivatives’ formational affixes, the acceptive paradigm of the underlying word and the acceptive power of the root must be taken into consideration and their impact on the accentuation of the derivative, cf. the said relationship between dijlan, grīkai, āuschautins and their derivatives dīlnikans, grīkenix, auschautenīkamans evaluated. In order to thoroughly describe the accentuation system of the Prussian language, the acceptive features of the morphemes of primary personal names cannot be left aside.