Italų kulinarijos svetimžodžiai

LTStraipsnyje nagrinėjami Lietuvoje ypač populiarios italų kulinarijos naujieji svetimžodžiai, 1990–2008 m. pasirodę lietuviškuose rašytiniuose ir elektroniniuose šaltiniuose – spaudoje, valgiaraščiuose, (kulinarijos srities) interneto svetainių informacinėje ir komunikacinėje erdvėje, (verstinėje) literatūroje, nefiksuoti iki 1990 m. parengtuose lietuviškuose žodynuose. Aptariami naujųjų svetimžodžių vartosenos polinkiai – raiškos variantiškumas, konkurencija su lietuviškais atitikmenimis, svarstomas santykis su bendrinės kalbos normomis ir norminimo perspektyva. Straipsnio autorė teigia, kad 1990–2008 m. laikotarpio rašytiniuose ir elektroniniuose šaltiniuose rasta per šimtą italų virtuvės patiekalus įvardijančių naujųjų svetimžodžių. Jų radimosi kalboje priežastys designatinės ir semantinės: poreikis įvardyti naujas realijas (pvz., "lazanija") arba išryškinti reikšmės skirtumus, kai naujos ir senos realijos turinys sutampa tik iš dalies (plg. "virtiniai" ir "ravioliai"). Straipsnio autorės nuomone, italų kulinarijos svetimžodžiams būdingas raiškos variantiškumas. Ji teigia, kad skolinimosi procesui įprasta formos kaita dažniausiai vyksta ortografijos ir morfologijos konvergencijos kryptimi. Anot straipsnio autorės, atitikmenų yra pasiūlyta maždaug trečdaliui italų kulinarijos svetimžodžių. Lietuviški variantai dažniausiai reiškiami nusakomojo pobūdžio junginiais, neatitinkančiais atitikmenims keliamų ekonomiškumo, darumo, atitikmens ir svetimžodžio reikšmės adekvatumo ir kt. kriterijų, todėl, išskyrus pavienius atvejus, vartosenoje neplinta.Reikšminiai žodžiai: Svetimžodžiai; Svetimžodžių vartojimo tendencijos; Bendrinės lietuvių kalbos normos; Norminimas; Loanwords; Tendencies of the usage of the loanwords; Standard norms of the Lithuanian language; Standardisation; Bendrinės kalbos normos; Leksinė semantika; Autentiška rašyba; Svetimžodžių morfologinė adaptacija; Standard language norms; Lexical semantics; The authentic orthography; The morphological adaptation of the loanwords.

ENThe paper deals with new loanwords referring to Italian cuisine, now very popular in Lithuania. The new loanwords appeared in 1990-2008 in Lithuanian written and electronic sources. The paper discusses major tendencies of the usage of the loanwords in terms of their variability, competition with Lithuanian equivalents, their relation with standard language norms and the prospect of standardisation. There were over 100 terms of Italian cuisine identified in the written and electronic sources of the above period. Most of them refer to the pasta dough, bread, cheeses, sweets and drinks. The causes of their appearance in Lithuanian are designatory and semantic: a need to name new things or identify differences in meaning when semantically old and new words partially overlap. Loanwords of Italian cuisine in Lithuanian are characterised by the variability of expression, e.g. cannelloni, canneloni, canelloni, caneloni; canelloniai; kaneloni; kaneloniai (It. cannelloni). The authentic orthography does not prevent the morphological adaptation of the loanwords; however, a change in the form which is most characteristic in the process of borrowing frequently leads to converging the orthography and morphology of the loanword. Lithuanian equivalents have been suggested for ca. o n e third of loanwords of Italian cuisine. The equivalents are often expressed by descriptive phrases; however, they fail to meet the criteria of language economy, equivalence, meaning adequacy etc., w h i c h prevents their w i d er acceptance in actual use. A search for equivalents s h o u l d not prevent suggesting adapted forms of loanwords of Italian cuisine to the society. [From the publication]