Dėl kalbos kultūros mokymo

LTStraipsnyje svarstomos bendrinės kalbos mokymo problemos. Aptariama bendrinės kalbos ir jos normų mokymo svarba, mokymo praktikos, vertinimo problemos, kalbos kultūros vadovėlių medžiaga. Autorė konstatuoja, kad bendrinės lietuvių kalbos normų mokymasis turėtų būti sistemiškesnis, kūrybiškesnis ir paveikesnis, labiau akcentuojantis ne klaidų taisymą, o kuriamąjį kalbos pobūdį. Kritiškai vertindama dabartinius kalbos normų ir kalbos kultūros vadovėlius, autorė teigia, kad jie turi būti rengiami daug atsakingiau ir rūpestingiau: sistemiškiau ir be loginių prieštaravimų pateiktini teoriniai teiginiai ir tikslintinos sąvokos, bendrinė kalba, funkciniai stiliai, kalbos normos, aiškiau skirtini dideli bendrinės kalbos normų pažeidimai nuo stilistiškai įmanomų laisvesnės kalbos variantų; būtina pateikiamų norminės ir nenorminės kalbos pavyzdžių atranka, atliepianti dabartinės visuomenės kalbos poreikius; geriau apgalvotinas kai kurių užduočių prasmingumas ir tikslintinos jų formuluotės, kad mokiniai ir studentai aiškiai suvoktų, ką ir kaip atlikti, kokio rezultato iš jų laukiama. Autorė konstatuoja, kad vertėtų svarstyti dviejų pakopų bendrinės kalbos normų mokymą: bendrinės kalbos normų pagrindų, kreipiant dėmesį tik į esminius normų pažeidimus, ir pavyzdinės kalbos - pagal profesinį poreikį. Daroma išvada, kad tada mokomasis procesas nebūtų perkrautas faktų, o išmokus pagrindų, jau būtų galima mokytis norminių variantų vartojimo ir subtilesnės kalbos raiškos priemonių stilistikos.Reikšminiai žodžiai: Kalbos kultūra; Kalbos kultūros mokymas; Standard Lithuanian; Culture of language; Teaching of norms of standard Lithuanian.

ENThe paper focuses on the problems of teaching the standard language. It discusses the importance of teaching the standard language and its norms, teaching practices, evaluation problems, and the material of textbooks on language culture. The author states that teaching of norms of standard Lithuanian should be more systematic, creative and effective, based on the creative aspect of language rather than correcting errors. Presenting a critical opinion about current textbooks on language norms and language culture, the author claims that they should be written more responsibly and accurately: theory should be presented in a more systematic way, avoiding logical contradictions; the terms “standard language”, “functional styles”, “language norms” should be specified; a clearer distinction should be made between gross violations of standard language norms and stylistic variants of less constrained language; the selection of examples of normative and non-normative language should respond to the linguistic needs of modern society; some tasks should have a more clearly defined aim and wording so that students understand what and how should be done and what result is expected from them. The author states that a question of the two-tier system of teaching the standard language should be discussed: the foundations of language norms and key violations of the norm, and exemplary language responding to the needs of a profession. Thus the process of teaching would not be overloaded with facts, and after the foundations are laid, different variants of the norm and more subtle language expression and style could be taught.