Lietuvių kalbos leksikos norminimo raida

LTStraipsnyje sociologiniu požiūriu apžvelgiama Dabartinės lietuvių kalbos žodyno (toliau – DŽ) rengimo istorija, prisimenama, kaip ano meto politinė valdžia veikė kalbininkus, veikalo pobūdį ir teikiamas normas, minimi mėginimai organizuotai rūpintis lietuvių kalbos išsaugojimu įsigalinčios dvikalbystės sąlygomis. Jau K. Būgos keltą sumanymą greta didžiojo istorinio lietuvių kalbos žodyno parengti praktinį žodyną pavyko įgyvendinti tik po Antrojo pasaulinio karo J. Balčikonio vadovaujamame Lietuvių kalbos institute. Po svarstymų, kritikos ir taisymų 1954 metais buvo išleistas Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Leksikos norminimas priklausė nuo visuomeninio gyvenimo sąlygų. DŽ redaktoriams jos buvo nepalankios. Tuometinė Lietuvos mokslų akademijos vadovybė vykdė komunistų partijos užduotį ir kalbos veikalus reikalavo pritaikyti propagandai, o tiesioginė žodyno paskirtis atsidūrė antroje vietoje. Todėl lietuvių išeiviai Čikagoje (JAV) 1962 m. perspausdino šį leidimą, išmetę iš jo kalbos veikalui nepriimtiną komunistinę propagandą. Daugiau dėmesio kalbos kultūrai galėjo būti skiriama tik antrajame DŽ leidime, kai sumažėjo kalbos mokslo ideologizavimas ir mažiau bijota kritikuoti rusiškas svetimybes. Objektyvesni tapo visuomeninių terminų apibrėžimai ir iliustraciniai sakiniai. Objektyvus norminamasis žodynas – 1993 m. išleistas trečiasis DŽ leidimas – pasirodė tik atsikūrus nepriklausomai Lietuvai ir atsikračius primestos ideologijos, o kalbininkams – rusų kalbos vien teigiamos įtakos pripažinimo. Jame padaryta didesnė pažanga kalbos norminimo, jos kultūros kėlimo linkme.Reikšminiai žodžiai: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas; Lietuvių kalbos raida; Leksika; Dictionary of Contemporary Lithuanian; Development of standart Lithuanian; Vocabulary.

ENPaper gives an overview of circumstances of compiling the Dictionary of Contemporary Lithuanian (DCL; Dabartinės lietuvių kalbos žodynas) and the standardisation of lexis in its different editions. The idea of compiling a dictionary for practical purposes belongs to Kazimieras Būga (1879-1924). However, due to his early death the compilation of the dictionary was suspended and only resumed by Juozas Balčikonis (1885-1969) who headed the editorial board of the Dictionary of Lithuanian. Its manuscript was finalised after WW2 at the Institute of the Lithuanian Language. The manuscript was discussed at the Department of Social Sciences of the Lithuanian Academy of Sciences in 1948. The Department advised to amend the Dictionary by adding the materials from Soviet newspapers and literature and by explicating the terms in the way they were explicated in dictionaries of the Russian Language. There was an editorial board set up for editing the Dictionary. J. Kruopas (1908-1975) was appointed as its editor-in-chief. The DCL was published in 1954. To refer to the normative derivative variants of the lexis, synonyms and equivalents replacing loanwords the authors used the abbreviation žr. More attention to language standardisation was devoted in the second edition of the DCL (1972), which was published when the political censorship was not so heavy. The edition amply uses the abbreviation ntk. for unacceptable loanwords. Moreover, the dictionary was revised by lexicographers; as a result, prefixed verbs were given in separate entries. In the third edition of the DCL which was published after the restoration of Lithuania's independence (1993) the evaluation of loanwords was even stricter. [From the publication]