Žiniasklaidos retorika ir elitinė kalba

LTStraipsnyje mėginama pažvelgti į žiniasklaidos tekstus ir žiniasklaidos ryšį su elitine kalba. Aiškinamasi, koks santykis yra tarp kultūros kalbos, kalbos kultūros ir kodifikuotos kalbos. Elitinė ir taisyklinga kalba nėra sinonimai, nes kodifikuotos kalbos vartojimas dar nereiškia pavyzdinės kalbos. Antra vertus, be bendrinės kalbos normų, neįmanoma kalbėti apie kultūros kalbą. Žiniasklaidos tekstai rodo, jog elitinė kalba prasideda nuo pasirinkimo, kartais net ir motyvuoto nukrypimo nuo normos. Dabartiniai laidų vedėjai dažniausiai jau ne svetimas mintis kartoja, o kalba individualiai, patys yra tekstų autoriai ar bent bendraautoriai. Individualizuota kalba daro poveikį žiūrovams, todėl kalbėtojo vertybės priimamos kaip teisingos, nes autoritetai formuoja žiūrovų nuomonę, daro įtaką jų kalbai. Dabartinei žiniasklaidos kalbai būdingas subjektyvumas, ironija, demonstratyvus šiurkštumas, dogmų išjuokimas, žinomos frazeologijos, literatūrinių citatų parodijavimas, žargoninių ar svetimų žodžių maišymas į iš esmės gana taisyklingą kalbą. Geriausių žiniasklaidos atstovų kalba šmaikšti, kupina aliuzijų ir poteksčių, suvokiamų tam tikro kultūros sluoksnio klausytojų. Aktyviai kalbantys ir rašantys žurnalistai jaučia visuomenės pulsą, dėl to į tam tikram adresatui skirtą tekstą įpina to visuomenės sluoksnio žodžių. Daroma išvada, kad žodžio laisvė vaduoja iš stereotipų, bet ne bet kokia kaina. Žiniasklaida turėtų atidžiau atsirinkti iš to, ką teikia mūsų bendrinės kalbos išgalės, kas atitinka mūsų visuomenės etikos bei etiketo reikalavimus.Reikšminiai žodžiai: Žiniasklaidos kalba; Elitinė kalba; Retorika; Language of mass media; Elite language; Rhetorics.

ENThe influence of the language of mass media on the society is enormous; therefore, an attempt should made to make it elite - to attain the highest level of speech culture, when the speech becomes not just accurate, but also stylistically appropriate, ethical, polite. There could be recommendations submitted as to its well-formedness, however, there could hardly be any single prescription made, because at this level the language is highly creative and individual. It is only obvious that the elite language cannot be separated from the norms of standard Lithuanian, from the culture and language etiquette of the speaker, from the requirements for the style and tastes of the epoch. This is a never-ending and ever-changing development of normative language usage. [From the publication]