Naujųjų skolinių vartosena: kalbos kultūros ir stilistikos takoskyra

LTStraipsnyje apžvelgiamas dėl skirtingų priežasčių pasiskolintų naujųjų skolinių santykis su norma, mėginama bent apytikriai nustatyti kalbos kultūros ir stilistikos takoskyrą. Funkciniu požiūriu naujuosius skolinius galima skirti į dvi pagrindines grupes: 1) vadinamuosius būtinuosius skolinius, kurių pagrindinė funkcija – įvardyti (sąlygiškai) naujas realijas, ir 2) fakultatyviuosius skolinius, kurių pagrindinė funkcija – pagyvinti kalbą, sustiprinti stilistinį efektą, rodyti kitos kultūros išmanymą, išreikšti socialinės grupės tapatybę. Dalis naujas realijas įvardijančių skolinių, prisitaikę prie lietuvių kalbos sistemos, tampa bendrinės kalbos norma. Kiti, įgiję lietuviškų atitikmenų, kurį laiką gali būti vartojami kaip pastarųjų palydovai ir atlikti aiškinamąją funkciją. Jeigu vienam kuriam atitikmeniui pavyksta įsitvirtinti, toks skolinys ilgainiui išnyksta iš viešosios rašytinės vartosenos. Į ją jis kartais grąžinamas tik kaip ekspresyvus, stilistiškai žymėtas teksto elementas, t. y. aktualizuojama stilistiškai motyvuota antinorma. Kalbos sistemos požiūriu tinkamiausios, visuomeniškai tikslingiausios normos paieškos gali trukti ne vienus metus. Taigi net ir tokie skoliniai, kurių santykis su norma ilgainiui tampa visiškai aiškus, tekstų rengėjams kurį laiką neabejotinai kelia sunkumų. Daug rečiau pasitaikantiems fakultatyviesiems skoliniams, tekstuose vartojamiems dėl stilistinių ar sociopsichologinių priežasčių, būdinga kontekstinė, vienkartinė vartosena. Jiems dažniausiai esama gatavų, nors ir ne visai tapačių atitikmenų. Bet kaip tik naujos raiškos, šiuo atveju svetimos, poreikis dažniausiai yra pagrindinis šių skolinių vartojimo motyvas. Tokie skoliniai nepatenka į aktyvųjį bendrinės kalbos leksikos fondą, taigi vertintini kaip kalbos sistemai ne tokie pavojingi. Būtent ties jais ir galima įžvelgti bent apytikrę kalbos kultūros ir stilisti.Reikšminiai žodžiai: Naujieji skoliniai; Kalbos kultūra; Stilistika; New loan words; Language culture; Stylistics; Skolinių vartosena.

ENFrom the functional point of view all new loan words can be divided into two main groups: the so called mandatory loan words whose main function is to name (relatively) new realia, and supplementary loan words whose main function is to make the language sound new and expressive. The latter, which are much rarer than the first group, are characterised by a contextual, single use, whereas their equivalents can be easily found in the existing lexicon. Part of the new loan words naming the new realia have adapted to the system of the Lithuanian language; they replenish the lexicon of Standard Lithuanian and become the norm of the standard language. Some of them are replaced by Lithuanian equivalents. As a result, from the point of view of language culture, such loan words are treated as non-normative. Such loan words sometimes come back to the public written use; however, then they only perform the role of expressive stylistically marked elements of the text. So the stylistically marked anti-norm is foregrounded. Supplementary (contextual) loan words are usually unknown to the addressee. Therefore, they have a significant impact on the reader. It is mainly the expression of a new foreign attitude which is the main function of these loan words used in texts for stylistic and socio-psychological reasons. [From the publication]