Ipolitas Užkurnys and black humor : the totems of Ablinga

LT[...] Kritinėje literatūroje apie juodąjį humorą paprastai sutariama, kad pagrindinė technika yra dezorientavimas (kurį Liugi Pirandelo savo veikale „L'Umirismo“ (1908) apibrėžė kaip il sentimento del contrario - „Priešybių sąveikos jausmą“). Kitaip tariant, Juodasis Humoras pasiekia išskirtinio efekto žaisdamas mūsų dalyvavimu kūrinio suvokime ir kaitaliodamas atstumą tarp mūsų ir kūrinio. Mūsų dezorientacijos siekiama keliais būdais. Pirmiausia tai greita niūrumo ir humoro, grasinimo ir juokinimo, siaubo ir farso kaita, kuri tokia intensyvi, jog mes negalime tų priešybių suvokti atskirai. Antra, pasaulis, kurį rodo, dažnai toks keistas ir siurrealistinis, kad jo atvaizdas mums pasidaro fiziškai atstumiantis. Tačiau realistinės detalės, pateikiamos taip tiksliai ir aiškiai, jog kūriniai nenukrypsta į gryną fantaziją,. Trečioji juodojo humoro technika – nuolatinis atstumo nuo mūsų iki meninio vaizdo kaitaliojimas. Galime juoktis iš perdėtai ar groteskiškai traktuoto paveikslo, tačiau greit suvokiame, kad atvaizdas pateikia ir negailestingą užfiksuoto įvykio vaizdą. Pagaliau tokie atvaizdai pateikti nepaprastai stilizuota ir savita forma, kuri primena, kad tai tik mimesis arba realių žmonių imitacija – meninė išmonė. Pasirinkęs juodojo humoro techniką Ablingos tragedijos interpretacijai I. Užkurnys naudoja blaiviai ironišką humorą kaip būtinos vidinės jėgos šaltinį, kaip atpildo būdą, pasipriešinimo polėkį, kaip bendruomenės išlikimo ir dvasinio gyvybingumo rodiklį. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Atmintis; Humoras; Ipolitas Užkurnys; Juodasisi humoras; Liaudies menas; Memorialai; Meno istorija; Totemai; Art history; Black humor; Folk art; Humor; Ipolitas Užkurnys; Memorials; Memory; Totems.

ENCritical literature on black humour usually agrees that disorientation is the main technique (disorientation was defined as “il sentimento del contrario” – “a feeling of the interaction of opposites” – by Luigi Pirandello in his work “L'Umirismo” (1908)). In other words, Black Humour achieves a powerful effect by playing with our participation in the perception of the work and by alternating the distance between us and the work. Several methods for disorientation are used. First of all, it is a rapid shift from gloom to humour, from threats to amusement and from horror to farce. This shift is so intensive that we cannot perceive those opposites separately. Second, the world depicted is often so weird and surrealist that its reflection seems physically repellent to us. However, realistic details are shown so accurately and clearly that works do not stray into pure fantasy. A constant alternation of the distance from us to an artistic image is the third technique of black humour. We can laugh at an exaggerated or grotesque picture; however, we quickly realise that the reflection also shows a relentless view of the event recorded. Eventually such reflections are provided in a highly stylised and distinctive form which reminds us that this is just mimesis or imitation of real people – an artistic trick. Having adopted the technique of black humour for the interpretation of the Ablinga tragedy, Užkurnys uses a soberly ironic humour as a source of necessary inner force, as a method of retribution, a flight of opposition and an indicator of community survival and spiritual vitality.