Dievdirbių įvaizdis ir statusas tradicinėje kaimo bendruomenėje
LTStraipsnyje aptariamas dievdirbių statusas kaimo bendruomenėje, analizuojamas kaimo bendruomenės požiūris į dievdirbius, jų įvaizdis. Darbe atkreipiamas dėmesys į dievdirbių ir kaimo bendruomenės santykius, nagrinėjami užsakovo keliami reikalavimai dievdirbių darbams bei pačių meistrų požiūris į savo darbus. Chronologinės tyrimo ribos – XIX a. pabaiga ir XX a. pirmoji pusė. Atliktas tyrimas rodo, kad dievdirbystė laikyta viena iš medžio apdirbimo amato rūšių, o dievdirbys visų pirma buvo amatininkas. Dievdirbio, kaip kūrėjo, išskirtinumą atspindi jo kūrybinės savivokos užuomazgos ir pats meistro apibūdinimas, t. y. terminas dievdirbys, dievadirbys. Nors laikomi amatininkais, dievdirbiai kaimo bendruomenėje buvo išskiriami kaip aukštesnį statusą turintys žmonės. Dievdirbystė buvo suvokiama kaip išskirtinis gebėjimas, duotas Dievo, todėl vertas pagarbos ir pasigėrėjimo. Pagrindinis stimulas verstis dievdirbystės amatu buvo užsakymų kiekis, garantavęs pragyvenimą. Pakankamą užsakymų kiekį dažnai lemdavo teigiamas parapijos kunigo, taip pat ir kaimo bendruomenės įvertinimas, nors svarbu buvo ir parduodamų kūrinių kaina. Siekdami tapti pripažintais meistrais, dievdirbiai paisė užsakovų norų ir vadovavosi jiems siūlomais pavyzdžiais ar nurodymais. Pateiktas pavyzdys tapdavo siektinu idealu, o jo laikymasis būdavo svarbus meistro profesinio pripažinimo veiksnys. Tuo tarpu savito traktavimo darbai, tai yra tokie, kurie, šiuolaikiniu požiūriu, lemia dievdirbio kūrybos išskirtinumą ir savitumą, buvo suvokiami kaip prastas darbas.Reikšminiai žodžiai: Amatas; Dievdirbių statusas; Dievdirbių įvaizdis; Dvasininkijos vertinimas; Kaimo bendruomenės nuomonė; Kunigų vertinimas; Kūryba; Lietuvių liaudies dailė; Tradicinė kaimo benduomenė; Handicraft; Image and status of folk sculptors; Lithuanian folk art; The Church attitude; The atitude of the Church; The creation; The image of the folk sculptor; The opinion of village community; The position of the folk sculptor; Trade; Traditional village community.
ENThe paper discusses the status of god makers in a rural community and analyses its attitude towards god makers, as well as their image. The study notes the relations between god makers and a rural community, examines the clients’ requirements for god makers’ works and the masters’ attitude towards their work. The chronological boundaries of the study cover the end of the 19th c. – the first half of the 20th c. The study shows that god making was considered to be one of the types of woodwork craft, and a god maker was primarily a craftsman. The exceptionality of a god maker as a creator is reflected in the beginning of his creative self-awareness and the name of the artist, i.e. the term dievdirbys, dievadirbys [god maker]. Although they were considered to be craftsmen, god makers were treated by the rural community as people with a higher status. God making was perceived as an exceptional ability coming from God, thus worthy of respect and admiration. The main stimulus to choose god making as a means to earn a living was the number of orders that actually guaranteed a living. The sufficient number of orders often depended on the recognition by the parish priest and the rural community; however, the price also had a role to play. In their efforts to become established craftsmen god makers paid attention to their clients’ wishes and followed their proposed examples or instructions. The proposed example would become an aspired ideal and sticking to it guaranteed the craftsman’s professional recognition. Meanwhile works of individual interpretation, i.e. works which from a contemporary point of view determine the originality and individual character of the works of god makers, were perceived as mediocre.
