Lietuvių kilmės iš romėnų legenda kultūrinės integracijos šviesoje

LTStraipsnyje lietuvių kilmės iš romėnų legenda analizuojama lotyniškosios raštijos, kultūros sklaidos šviesoje; aiškinamasi, kokiu būdų pasakojimas kito nuo idėjos iki standartinės legendinės etninės ideologemos, ką legendos pavidalai kalba apie lotyniškosios kultūros įsisavinimą Lietuvoje. Iki pirmą XVI a. ketvirtį užrašytų Lietuvos metraščių legenda patyrė keletą raidos etapų. Legendos idėja greičiausiai nepriklauso pirmiesiems ją užrašiusiems asmenims: Janui Dlugošui ir Pilypui Kalimachui. Legendos kaip tam tikro siužetinio pasakojimo bruožų jai suteikė vėliau rašę autoriai, pirmiausia Motiejus iš Mechovo. Tokiam idėjos apdorojimui postūmį galėjo duoti Vienos suvažiavimas; neabejotinai jį paveikė Bonos Sforcos bei jos palydovų kelionė į Krokuvą ir vedybos su Žygimantu II Senuoju. Trečiasis etapas susijęs su lietuvių, pirmiausia Goštauto ratelio, pastangomis sukurti veikalą, valstybės istoriją aprėpiantį nuo seniausių laikų. Legenda čia virsta valstybinės istoriografijos, ideologijos dalimi ir tokia išlieka visą XVI a. Legenda tarp kitų Europos tautų genealoginių pasakojimų priklauso trečiai „etiologinei“ kartai, arba jauniausiųjų, Rytų Europos legendų grupei, kurios kultūrinių herojų vėl ieško ir juos suranda pagoniškojoje Romoje. Politinės doktrinos reikalavimas įtvirtinti lotynų kalbos dominavimą švietimo, valstybės institucijų, Bažnyčios gyvenime liudija, jog kūrybinė energija iš kultūros lotyniškosios dalies pradėjo pereiti į naujas sritis, kuriamas gyvosiomis nacionalinėmis kalbomis. Tokią kultūrininkų reakciją galima laikyti Renesanso pradžios Lietuvoje liudijimu.Reikšminiai žodžiai: Lietuviai; Kilmė; Kronikos; Legendos; Lotyniškoji literatūra; Renesansas; Romėnai; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Chronicle; Latin literature; Legends; Lithuanian; Origin; Roman; Renaissance.

ENThe paper analyses the legend of Roman descent of Lithuanians in the light of dissemination of Roman writings and culture; it explores how the story changed from an idea to a standard legendary ethnic ideologeme and what the forms of the legend say about the assimilation of Roman culture in Lithuania. Prior to appearing in Lithuanian chronicles in the first quarter of the 16th c., the legend underwent several stages of development. Most probably the core idea of the legend does not belong to its first recorders, Jan Długosz and Philippus Callimachus. Later authors, primarily Matthias from Miechow, rendered it with features of legend as a certain narrative. Such a development of the idea could be induced by the Viennese convention; it was beyond doubt also influenced by the travel of Bona Sforca and her companions to Krakow and her marrying Sigismundus II the Old. The third stage is related to the efforts of Lithuanians, primarily the Goštautas group, to create a treatise comprising the history of the state since times immemorial. Thus the legend was shaped to make part of the state’s historiography and ideology, remaining that way throughout the 16th c. Among genealogical narratives of other European peoples the legend belongs to the third “etiological” generation, or the youngest group of Eastern European legends, which search and find cultural heroes in pagan Rome. The demand of the political doctrine to establish the dominance of the Latin language in education, state institutions and the Church presents evidence of the creative energy from the Latin part of the culture starting to penetrate into new spheres, created by use of the living national languages. Such a cultural response could be considered a testimony of the beginning of Renaissance in Lithuania.

• Įmintos tūkstantmečio mįslės : šventasis Brunonas Bonifacas, senovės baltai ir Lietuvos pasienis / Letas Palmaitis. Kaunas : Kalendorius, 2009. 189 p.
• Pagonių žemaičių įvaizdis Kryžiaus karo epochos rašytiniuose šaltiniuose / Marius Ščavinskas. Žemaitija: savivaizdžiai, reprezentacijos, atmintys / sudarė: Dangiras Mačiulis, Jolanta Skurdauskienė. Klaipėda : Klaipėdos universiteto leidykla, 2021. P. 131-158.
• Religinio bei simbolinio vilniečių kultūrinio tapatumo raiška ir raida / Eugenija Krukauskienė. Vilniečių kultūrinis tapatumas: 1993-2013 metai / sudarytojas Arvydas Virgilijus Matulionis. Vilnius: Lietuvos socialinių tyrimų centras, 2014. P. 50-88.
• Theatrum politicum: trys Pranciškaus Akvaviviečio laiškai / Dovilė Keršienė. Senoji Lietuvos literatūra. 2012, 34, p. 59-119.
• Латинская литература Великого Княжества Литовского и актуальные проблемы исследования письменного наследия ВКЛ / Сигитас Нарбутас; с лит. языка перевела Надежда Морозова. Беларуская кнiга ў кантэксце сусветнай кнiжнай культуры. Ч. 2 / складальнiкi: Дзем’яновiч Т.А., Доўнар Л.I., Самайлюк Т.А. Мінск: Беларускі дзяржаўны універсітэт культуры і мастацтваў, 2006. P. 76-89.