LDK katalikiškas baroko pamokslas : tarp ars vivendi ir ars moriendi

LTMonografijoje analizuojamas vienas populiariausių Baroko epochos religinių žanrų – pamokslas. Pasitelkti XVII a. LDK įvairių rūšių (daugiausia laidotuvių ir sekmadienio bei švenčių) katalikų pamokslai lietuvių ir lenkų kalbomis. Monografijoje apsiribota katalikų pamokslais (unitų pamokslai minimi fragmentiškai, o protestantų pasitelkti siekiant atskleisti pasaulėvokos bendrumą), nes, LDK įveikus protestantiškąją reformaciją ir įgyvendinus katalikiškąją reformą, katalikų pamokslai tapo gausiausia to meto literatūrinės produkcijos dalimi. Įvairių rūšių lietuviški ir lenkiški pamokslai analizuojami kaip vientisas kultūrinis tekstas, neišryškinant kalbinių ir žanrinių skirtumų. Jie vertinami kaip bendrą kultūrinę patirtį įprasminantys veikalai, kaip svarbus epochos pažinimo šaltinis. Tai ne tik teologines tiesas aiškinantys kūriniai, bet ir literatūriniai tekstai, siekiantys savo adresatą mokyti, jaudinti, žavėti, nustebinti bei įtikinti. Monografijoje tam tikrų temų (gyvenimo, mirties, dorybės, nuodėmės ir kt.) pasirinkimą lėmė pačiuose pamoksluose dažniausiai keliamos temos bei svarstomos problemos. Analizuojama žymiausių to meto pamokslininkų Petro Skargos, Mikalojaus Daukšos, Jokūbo Vujeko, Konstantino Sirvydo ir kt. kūryba. Retorikos akcentų perkėlimas nuo „docere“ prie „delectare“ ir „movere“ funkcijų turėjo įtakos pamokslo struktūrai, pasitelkiamiems vaizdiniams, naudojamoms stilistinėms figūroms. Įvairių rūšių pamokslų analizė atskleidžia esminį barokinės estetikos bruožą – siekį paveikti adresatą ne argumentais, o vaizdais, apeliuoti daugiau į jausmus nei protą.Reikšminiai žodžiai: Barokas; Baroko literatūra; Katalikų bažnyčia; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Pamokslai; Pamokslas; Raštija; Retorika; Baroque; Baroque literature; Catholic Church; Rhetoric; Sermon; Sermons; Writing.

ENThe monograph analyses the sermon, one of the most popular religious genres of the Baroque Epoch. Use is made of different types of 17th-century Catholic sermons of the Grand Duchy of Lithuania in the Lithuanian and Polish languages (mostly funeral, Sunday and festival sermons). The monograph focuses on Catholic sermons only (mentioning of sermons of the Ukrainian Greek Catholic Church is patchy and Protestant sermons are used to reveal common world outlook), since after the Grand Duchy of Lithuania had overcome the Protestant Reformation and implemented the Catholic Reform, Catholic sermons became the largest part of the then literary production. Various types of Lithuanian and Polish sermons are examined as a solid cultural text without highlighting linguistic and genre differences. They are evaluated as works giving a sense to a common cultural experience and as a significant source of knowledge of the epoch. Sermons are not only works explaining theological truths, but also literary texts aiming to teach, excite, charm, surprise and convince their addressee. In the monograph, the choice of certain topics (life, death, virtue, sin etc) is determined by themes and problems that are most frequently discussed in the very sermons. The monograph looks at creative work of the then most famous preachers Piotr Skarga, Mikalojus Daukša, Jakub Wujek, Konstantinas Sirvydas etc. Transfer of rhetorical stresses from “docere” to “delectare” and “movere” functions had an impact on the structure of a sermon, images and stylistic figures used. The analysis of different types of sermons reveals an essential feature of Baroque aesthetics – an endeavour to influence the addressee by not arguments, but rather images, and to appeal not to the mind, but rather to feelings.