Rusinimas: Lietuva ir Baltarusija po 1863 metų

LTKnygoje analizuojama rusifikavimo politikos Lietuvoje ir Baltarusijoje XIX a. po 1863 m. sukilimo esmė ir praktika. Rusijos tautinė politika šiame regione istorikų seniai vadinama Šiaurės Vakarų krašto rusifikavimu. Ir iki, ir po 1863-1864 m. sukilimo Peterburgo ir Vilniaus biurokratai svarstė įvairius "skaldyk ir valdyk" politikos variantus. Vienas jų buvo ir nedominuojančių etninių grupių (tokių kaip lietuviai ir ukrainiečiai) palaikymas šiems priešinantis kalbinei ir kultūrinei apskritai polonizacijai. Po sukilimo išryškėjo tendencija atvirai diskriminuoti gyventojus nerusus. Bet monografijoje pabrėžiama, kad daugelis valdžios veiksmų buvo svarstyti dar iki sukilimo, taip pat tai, kad juos karštai palaikė Vilniaus generalgubernatorius Vladimiras Nazimovas. Etnokultūrinio nacionalizmo idėją palaikė Ivanas Kornilovas, Vasilijus Kulinas, Nikolajus Novikovas, kai kurie generalgubernatoriai (ypač Konstantinas Kaufmanas). Kita dalis valdininkijos (įskaitant ir Peterburgo) stojo už tradicinę politinę liniją orientuotis į vietos dvarininkus ir taip užtikrinti imperijos teritorinį vientisumą bei stabilumą. Tyrime atmetamos prielaidos istorikų, Rusijos imperinę politiką, kurios tikslas asimiliacija, vertinančius kaip kažką nekintamo. Po 1863-1864 m. sukilimo normatyvinėje leksikoje įsigalėjo "srities rusifikavimo" terminas. Bet pati tautos sąvoka nebuvo griežtai reglamentuota. Lietuvių atžvilgiu aiškios kelios strateginės linijos. Vieni depolonizavimo veiksniu laikė kirilicos vietoj lotyniškų rašmenų įvedimą. Kitiems svarbiausia buvo "katalikiškojo pagrindo" išmušimas.Reikšminiai žodžiai: Rusijos imperija (Russian Empire); Politika Lietuvoje; švietimo ir kultūros rusinimas; Rusinimas; Tautinė politika; Baltarusiai; Katalikai; žydai; Rusai; Lenkai; Lietuviai.; Russification; Jews; Belarusians; Nationality policy; Catholic Church; Poles; Lithuanians.; Baltarusija (Belarus); Rusija (Russia).

ENThis book is devoted to an issue which is almost a century and a half old. The topic, which is being discussed in this book, has aroused the interest of many a scholar as well as the general public: namely, what were the aims of Russian nationality policy in the 1860s, which historians ordinarily have called the Russification period, in the so-called NWP, which more or less covered the areas we now know as Lithuania and Belarus. While at the very beginning of the 1860s bureaucrats within the Russian Empire and influential Slavophiles discussed various projects for a policy of "divide and rule", including support for the ethno-cultural strengthening of other non-dominant national groups (Ukrainians and Belarusians as well as Lithuanians) as a method of achieving their anti-Polish policy, after 1863 such projects were no longer of interest to the central authorities, or local officials in the NWP. The suppression of the 1863-1864 Uprising marks a sea change in Russian nationality policy and a move towards clearly expressed discrimination against non-Russians not only in Lithuania and Belarus but also in other western borderlands of the empire. However, at the same time it should be stressed that many important measures in imperial policy, which were implemented post-1863, had been discussed even before the Uprising began and some had enjoyed the warm support of many imperial civil servants, including Governor General Vladimir Nazimov of Vil’na.