Arbaletas ir lankas Lietuvoje XIII-XVI a. : recenzija

LTAptariama knyga parengta Gintauto Rackevičiaus 2000 m. apgintos daktaro disertacijos pagrindu. Ji labai svarbi Lietuvos viduramžių ginkluotės ir materialinės kultūros istorijos pažinimui. Arbaletas ir lankas vėlyvųjų viduramžių Europoje buvo vieninteliai šaunamieji pėstininkų ginklai. Aiškinantis jų naudojimo Lietuvoje aplinkybes, iškyla įdomių detalių. Istorikas Edvardas Gudavičius yra pasiūlęs arbaletą vadinti kilpiniu. G. Rackevičius knygoje įrodo, kad kilpiniu Lietuvoje buvo vadinamas lankas, o ne arbaletas. Tai leidžia daryti išvadą, kad Lietuvoje lankas karybai buvo mažai naudojamas. Tokiu būdu pagrindinis knygos tyrinėjimo objektas yra arbaletas. Jam pažinti pasitelkta pačių įvairiausių duomenų: nuo rašytinių ir ikonografinių šaltinių iki išlikusių arbaleto dalių analizės. Labai detali ir pagrįsta strėlių antgalių tipologija sudaro nemažą aptariamos knygos dalį. Knygos autorius teigia nagrinėjąs XIII–XVI a. laikotaprį, tačiau reali knygos chronologija yra XIV–XV a. su vyraujančiais XIV a. radiniais, o ankstesnė ir vėlesnė medžiaga tėra jos nagrinėjimo fonas. Knygoje taip pat pateikiami lanko ir arbaleto atskirų sudėtinių dalių pavadinimų lietuviški atitikmenys (įskaitant ir strėlių dalių pavadinimus), duomenys apie arkbalistą, aiškinamas mechaninio šaunamojo ginklo panaudojimas mūšyje ir kita. Knyga naudinga Lietuvos archeologams, viduramžius tyrinėjantiems istorikams ir visiems, besidomintiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iškilimo ir klestėjimo laikotarpiu.Reikšminiai žodžiai: Gintautas Rackevičius; Arbaletas; Lankas; Gintautas Rackevičius; Crossbow; Bow.

ENThe discussed book was written on the basis of the doctoral thesis defended by Gintautas Rackevičius in 2000. It is very important for the perception of Lithuanian medieval military equipment and history of material culture. In the medieval Europe the arbalest and the bow were the only firearms of infantry. When analysing the circumstances of the use of these weapons in Lithuania, certain interesting details emerge. A historian Edvardas Gudavičius has offered to define the arbalest as a loopy arbalest. In his book, E. Gudavičius proves that in Lithuanian the word loopy was used to define the bow and not the arbalest. This leads to a conclusion that the bow was rarely used in military actions in Lithuania. Therefore, the main object of the research presented in the book is the arbalest. He uses various data: from written and iconographic resources to an analysis of preserved parts of arbalests. A detailed and grounded typology of points of arrows comprises a rather big part of the book. The author of the book Edvardas Gudavičius claims he analyses the period from the 13th c. to the 16th c., however, the actual chronology of the book covers the 14th–15th c. with findings of the 14th c. prevailing and the earlier and later material being its background. The author also presents Lithuanian equivalents of separate elements of the bow and the arbalest (including the names of parts of arrows), and discusses the use of the mechanic fire weapon on a battlefield. The book is useful for Lithuanian archaeologists, historians researching the Middle Ages and all those interested in the period of the rise and prosperity of the Grand Duchy of Lithuania.