Socialinių santykių bizantiškosios civilizacijos šalyse VII-XIV amžiuje tipologijos metmenys

LTIšskyrus Vakarus, kitose pasaulio dalyse (įskaitant ir Rytų Europą) privačios nuosavybės sistema nebuvo vyraujanti. Net Romos imperijoje ji ne visur paplito, o tik Graikijos poliuose, Italijoje, iš dalies Galijoje. Vakarų Europos feodalinės žemės nuosavybės nebuvimas lėmė, kad Rytuose nebuvo realių feodalizmo bruožų; labiausiai tai pasireiškė tuo, kad užkirto kelią susiklostyti nepriklausomai feodalinei diduomenei. Taigi, pasak P. Gunsto, regionai į rytus nuo Vidurio Europos vystėsi visiškai kitu būdu. Su tokiu vengrų istoriko apibendrinimu iš esmės galima sutikti. Vis dėlto straipsnyje pateikti istoriografijoje funkcionuojantys teiginiai apie bizantiškosios civilizacijos arealo šalių, ypač Pietryčių Europos, socialistinę struktūrą neleidžia susidaryti vientisesnio konceptualaus vaizdo. Aiškiai išskirtini kai kurie azijinio gamybos būdo požymiai, tačiau apibrėžti minėtų šalių socialinę struktūrą tiesiog kaip azijinį gamybos būdą, matyt, būtų pernelyg paviršutiniška (palyginkime Osmanų imperiją!). Didžiausią euristinę galią šiuo atveju galėtų įgyti pusinio feodalizmo koncepcija, tačiau ji dar nėra pakankamai išplėtota. Be to, iš apžvelgtos literatūros negalima susidaryti aiškesnio vaizdo ir apie atskirų subregionų (Bizantija, Rusija, Pietryčių Europa) savitumus. Taigi išvada aiški: norint detaliau išnagrinėti straipsnio pavadinime suformuluotą užduotį, reikia tolesnių išsamių istoriografijos šaltinių studijų.Reikšminiai žodžiai: Azijinis gamybos būdas; Bizantija; Bizantijos civilizacija; Bizantijos imperija; Feodalizmas; Istoriniai regionai; Pietryčių Europa; Socialiniai santykiai; An Asiatic mode of production; Byzantine; Byzantine Empire; Byzantine civilization; Feudalism; History of region; Lithuania; Social relations; Southeastern Europe; Rusija (Russia).

ENExcept for the West, the system of private property (including Eastern Europe) did not prevail in other parts of the world. Even in the Roman Empire, it was spread only in Greek cities, Italy and partially in Gaul. The absence of feudal land property in Western Europe determined the absence of actual features of feudalism in the East. This blocked the formation of independent feudal nobility. Therefore, according to P. Gunst, eastern regions from the Central Europe had a totally different path of development. One could agree with such a definition by this Hungarian historian. However, the historiographical statements presented in the article about the social structure of states of Byzantine culture, especially Southeast Europe, do not allow forming a coherent conceptual image. Certain characteristics of Asian production are clearly distinguished, it would be too superficial to define the social structure of the above countries as a method of Asian production (let us compare the Ottoman Empire). The semi-feudalism conception could gain the major heuristic power in this case, however, so far, it has not been fully developed. Moreover, the reviewed literature does not provide a clear picture about peculiarities of separate sub-regions (Byzantium, Russian, and Southeast Europe). Therefore, the conclusion is clear: in order to thoroughly analyse the objective formulated in the title of the article, further thorough studies of historiographical sources are required.