LTPublikuojamas pranešimas mokslinėje konferencijoje, kurio autoriai kelia uždavinius 1. įvertinti istoriografijos istorijos svarbos ir kompetencijos aspektą; 2. suformuluoti keletą darbinių hipotezių būsimiems lietuviškosios istorikų bendruomenės identiteto tyrimams. XX amžiaus istorikų bendruomenės ir jos autorofleksijos tapatybės klausimus straipsnio autoriai apibendrino keletu metaforų. Pripažįstama, jog jos nepretenduoja aprėpti visą istorikų bendruomenės metodologinę įvairovę, o labiau atskleidžia socialinį-kultūrinį dėmenį istorikų tapatybės žemėlapyje. Istorikų tapatybę tarpukariu nusakanti metafora buvo istoriko kaip Lietuvos istorijos dirvonų plėšėjo vaizdinys, įaudrinantis apmąstymus apie tuometinę istorijos metodologiją. Sovietinė ideologizacija primetė iš anksto nukaldintą ir ideologinėse kovose išbandytą istoriko - kario metaforą, partiją ir vyriausybę prilyginant koviniam štabui, mokslo įstaigas - kariniams padaliniams. Tiesa, dėmesingesnis žvilgsnis į sovietinę istoriografiją, o ir tomis sąlygomis dirbusių praeities tyrinėtojų autorefleksija, su kaupu paliudija gana gausius dezertyravimo atvejus į dirvonuojančius praeities lobynus. Šiandieninė situacija siūlo naują metaforinį vaizdinį. Nusvertų eventualūs, bet neatlikti darbai. Jų reikės imtis ne tik dėl „baltų dėmių“ naikinimo strategijos, bet ir todėl, kad laikas, visuomenė, metodologiniai ir struktūriniai istoriografijos pokyčiai praeities tyrinėtojui kasdien pateikia vis naujų ir aktualių klausimų. Todėl šiandien prieš akis iškyla istoriko - gaisrininko provaizdis. Žinoma, tai tik metaforos, kurias dar reikės patikrinti ir prakalbinti pasitelkus kompleksinius istoriografijos istorijos tyrimus.Reikšminiai žodžiai: Istorikai; Istoriografijos istorija; Kompleksinė disciplina; Lietuvos istorikų bendruomenė; Lietuvos istoriografija; Community of Lithuanian historians; Complex discipline; Historians; History of historiography; Lithuanian; Lithuanian historiography.
ENThis article discusses the limits of competence of the history of historiography. A n attempt is made to answer the question, what positive effect could be gained from the investigations of the history of historiography for society, historians' community and individual researcher. Such task could be posed considering the history of historiography as a complex discipline. Currently, efforts are made to evaluate the tradition of the research in the 20th century. The article raises an issue, whether it is possible to realize these efforts without conceptual history of historiography; hypotheses about alteration of identities of the community of Lithuanian historians are formulated. [text from author]