Senoji kultūros istorija ir naujoji kultūrinė istorija

LTStraipsnyje analizuojamas paskutinių dviejų trijų dešimtmečių Vakarų istoriografijos reiškinys, literatūroje vadinamas „kultūrinės istorijos iškilimu“. Pirmoje straipsnio dalyje aprašomos šio iškilimo apraiškos ir socialinės – kultūrinės sąlygos. Antroje dalyje prisimenama šiuolaikinės („naujosios“) kultūrinės istorijos pirmtakė: XIX a. pradžios – XX a. pirmosios pusės „senoji“ kultūros istorija, taip pat kultūros filosofija, su kuria ji buvo glaudžiai susijusi. Šiuolaikinė kultūros istorija orientuojasi į kultūros sampratas, kurias vartoja socialiniai mokslai ir postmodernistinė humanistika. Šie naujosios kultūrinės istorijos sąvokų šaltiniai aptariami trečioje ir ketvirtoje straipsnio dalyje. Straipsnis parašytas kaip istoriografinė apžvalga su transdisciplininiais ekskursais į sociologijos ir kultūrinės antropologijos sritis, vadovaujantis rekomendacija, kurią Richard Rorty adresuoja filosofams: tarpininkauti tarp skirtingų disciplinų ar teorinių diskursų („pokalbių“), skatinti tų „pokalbių“ dalyvių dialogą, tuo pat metu vengiant arbitro vaidmens. Toks dialogas yra ypač svarbus „kultūros“ atveju, nes toks transdisciplininis pokalbis arba visai nevyksta, arba labai primena „Babelio bokšto“ situaciją.Reikšminiai žodžiai: C. Geertz; Kultūra; Kultūrinė antropologija; Kultūros filosofija; Kultūros istorija; Socialiniai mokslai; Socialinė istorija; Socialinė realybė; T. Parsons; C. Geertz; Cultural anthropology; Cultural history; Culture; History of culture; Philosophy of culture; Social history; Social reality; Social science; Social sciences; T. Parsons.

ENThe article compares two epochs in the history of the Western cultural history writing, with main attention paid to their theoretical assumptions: that of the late 19th - early 20th century (called in the article "old history of culture") and that of the late 20th - early 21th century (known as "new cultural history"). Both of them emerged as challengers: the old history of culture was conceived as the alternative to the once dominant political history, and the new cultural his­tory challenged the social history that dominated in the Western history writing since 1960s. However, the theoretical sources of their respective concepts of culture are very different. The old history of culture shares its psychologists, holistic, organicist and essentialist ideas of culture with the philosophy of culture of the late 19th - early 20th century. New cultural history uses analytical concept of culture peculiar for the contemporary social science as its theoretical Point of reference, and considers the methods of field research in the cultural anthropology as its methodical paradigm. From the analytical point of view (T. Parsons, C. Geertz), culture is an aspect of the social reality, represented by the authoritative patterns for action and symbols. This idea of culture invites an historian to consider culture not as a specific set of social phenomena that are concentrated in the particular "cultural institutions" or segment of society, but the aspect which can be detected in any social phenomena. This idea of culture opens the prospect of the cultural history of politics, cultural history of economy and so on. [text from author]

• Filosofija / Philosophy
• Sociologija / Sociology