Apie svetimšalius ir nepažįstamuosius. Rumunijos politinių elitų požiūris į Lietuvą pirmaisiais nepriklausomybės metais po 1918 m.

LT1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos Nepriklausomybės aktas neabejotinai nepaliko jokio įspūdžio, nesukėlė jokios reakcijos vadinamojoje Rumunijos viešojoje opinijoje ar politinio elito aplinkoje. Pačioje 1918 m. pradžioje laisvosios Rumunijos (šalies šiaurėje) politinė ir diplomatinė padėtis buvo pavojinga ir sudėtinga, tad 1919–1922 m. Rumunija ignoravo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir tarptautinę teisinę padėtį. Straipsnyje plačiau nagrinėjamas Rumunijos politinio elito požiūris į Lietuvą pirmaisiais nepriklausomybės metais. Tuoj po 1918 m., kai tiek rumunai, tiek lietuviai rūpinosi savo tautiniais reikalais, Bukarešto politikoje nebuvo jokio domėjimosi Kaunu. Nesidomėjimas šiuo atveju reiškia daugiau nei nežinojimą ir abejingumą. Strateginė Rumunijos–Lenkijos partnerystė, įtvirtinta 1921 m. kovo 3 d. gynybos konvencija, buvo tikriausiai viena svarbiausių planuojant Rumunijos diplomatiją rytiniame ir Baltijos arealuose. Dėl daugybės rūpesčių kaimyniniuose pasieniuose iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigos Bukarešto ir Kauno vyriausybės bei politikai niekada negalvojo apie jokias abipusių santykių ir interesų perspektyvas. Daugelį metų po 1919–1920 m. taikos sutarčių Rumuniją kamavo tam tikras struktūrinis nepajėgumas pasiekti aiškią ir stabilią strategiją, išskyrus status quo ir jos saugumą. Diplomatai, politikai, kultūriniai ir politiniai elitai kartu griežtai atsisakinėjo sulaužyti užtvaras tarp dviejų šalių ir tautų.Reikšminiai žodžiai: Augustinas Voldemaras; Juozas Tūbelis; Lenkija (Lenkijos karalystė. Kingdom of Poland. Poland); Lenkijos-Rumunijos santykiai tarpukariu; Lietuvos-Rumunijos santykiai tarpukariu; Nicolae Iorga; Rumunija; Rumunijos-Latvijos santykiai tarpukariu; Tarpukario diplomatija; Augustinas Voldemaras; Interwar diplomacy; Juozas Tūbelis; Lithuanian; Nicolae Iorga; Polish-Romanian relations in the interwar period; Romania; Romanian-Latvian relations between the wars; Romanian-Lithuanian relations during the interwar period.

ENRight after 1918 when the Romanians and Lithuanians were building their own national projects, Bucharest politicians were not interested in Kaunas. The conclusion's premise speaks of not just ignorance and indifference. The strategic Romanian - Polish partnership set forth in the 3 March 1921 defence convention was certainly one of the most important in projecting Romanian diplomacy in the Eastern and Baltic areas. Because many issues existed only due to shared boundaries, until the late 1930s the Bucharest and Kaunas governments and politicians never gave any thought to bilateral relations and interests. From the Romanian side there existed a certain structural incapacity to exceed, even many years after the signing of the 1919-1920 peace treaties, the clear and stable strategy or the excepted status quo and its security. All the diplomats, politicians, and cultural and political elites time and again refused to break down the barriers between the two countries and nations. [text from author]