Grafemos <ſ>netektis Lietuvos rankraſzčiuose

LTStraipsnyje siekiama įvertinti ilgosios <ſ>grafemos pėdsakų specifiką lietuvių autorių rankraščiuose maždaug nuo XIX a. pradžios, kada ji išnyko iš daugumo lietuviškų spaudinių, iki XIX a. antros pusės, taip pat apibūdinti <ſ>vartosenos rankraščiuose ir spaudiniuose skirtumus. Tyrimas atskleidė, kad daug XIX a. pradžios ir vidurio autorių jau nerašė rankraščiuose ilgosios <ſ>(S.Stanevičius, J. Juška, L. Ivinskis ir kt.). Kita nemaža grupė autorių tuo pat metu retkarčiais dar vartojo rudimentinę grafemą <ſ>tam tikrais atvejais: digrafo <ſz>atveju (J. Pabrėža ir kt.); gemintatoje <ſs>(D. Poška ir kt.). Bent trys autoriai <ſ>naudojo pasirašydami savo pavardėje (K. Kasakauskis, E. Daukša, A. Baranauskas). Atrodo, kad tai buvo stilistiškai motyvuota vartosena, tapusi specifiniu rankraščio bruožu, kadangi tuo metu jokie spaustuvininkai nebespausdino ilgosios <ſ>. Gana unikaliai atrodo Poškos pavartota <ſ>žodžio pabaigos pozicijoje. Išsiskiria ir anoniminio autoriaus X.D.K.P.S. tendencija žymėti <ſ>dviejose šaknyse: litewſk ir stoſs. Išskirtinai <ſ>išlaiko ir Kasakauskis – dažniausiai prieš , ir – aukštesnę iškeltinę vertikalę ar diakritiką turinčias raides. Apibendrinama, kad nors ilgoji <ſ>XIX a. rankraščiuose ir buvo išstumta iš sistemos, rankraščių autoriai jos labai nevengė – ji galėjo būti tam tikras stilistinis akcentas, romantiškos praeities liudytoja. Ilgoji <ſ>iš spaudinių išnyko jau 1806 m. bent dviejose pagrindinėse Lietuvos spaustuvėse; daugelis autorių <ſ>atsisakė jau XIX a. pradžioje – taigi rankraščių koreliacija su spaudiniais akivaizdi.Reikšminiai žodžiai: Digrafas; Geminata; Grafema; Rankraštis; Stilistinis akcentas; Digraph; Geminate; Grapheme; Manuscript; Stylistic accent.

ENThe paper aims to evaluate the specifics of the traces of the long grapheme <ſ>in the manuscripts of Lithuanian authors from approximately the beginning of the 19th c., when it disappeared from the majority of Lithuanian printings, until the second half of the 19th c., as well as to describe the differences of the usage of <ſ>in manuscripts and printings. The research revealed that in the beginning and middle of the 19th c. many authors had already dropped the long <ſ>in their manuscripts (Stanevičius, Juška, Ivinskis et al.). Simultaneously, another large group of authors, however, happened to use the rudimentary grapheme <ſ>in certain cases: in digraph <ſz>(Pabrėža et al.); in geminate <ſs>(Poška et al.). At least three authors used <ſ>in their own names when signing (Kasakauskis, Daukša, Baranauskas). This seems to be a stylistically motivated usage, which became a specific feature of a manuscript, since printers had ceased typesetting the long <ſ>by that time. <ſ>used by Poška in the word-final position seems quite unique. The anonymous author X.D.K.P.S. used <ſ>in two roots: litewſk- and stoſs-. Kasakauskis was also unique in the technique of <ſ>usage – he wrote it mostly before the letters , and . These letters are taller than many others. In general, even if the long <ſ>was dropped from the writing system in the manuscripts of the 19th c., authors of manuscripts did not avoid it, on the contrary, it could have been a certain stylistic emphasis, a trace of the romantic past. The long <ſ>disappeared from printings of at least two main Lithuanian presses already in 1806; many authors refused it already in the beginning of the 19th c. – the correlation of manuscripts and printed versions is therefore obvious.