Lenkai Lietuvoje 1944 m. antroji pusė - 1946 metai: tarp pasirinkimo likti ar išvykti į Lenkiją?

LTStraipsnyje apibūdinama lenkų Lietuvoje padėtis pirmaisiais pokario metais, atskleidžiami veiksniai lėmė lenkų apsisprendimą nepaisant įvairių politinių, ekonominių-socialinių pokyčių likti Lietuvoje ar pasinaudoti galimybe ir repatrijuoti į Lenkiją, aptariamas LSSR ir Lenkijos institucijų požiūris ir poveikis repatriacijos procesui. 1944 m. antra pusė–1945 m. viduryje lenkų apsisprendimą likti Lietuvoje labiausiai veikė lenkų pogrindžio organizacijų Lietuvoje pozicija priešiška repatriacijos procesui. Šiai pozicijai buvo artima lenkų dvasininkų, kurie turėjo nemenką įtaką gyventojams, laikysena. Lenkų kunigai tautiečius ragino likti Lietuvoje. Subjektyvūs emociniai motyvai taip pat lėmė, kad lenkai apsisprendė pasilikti Lietuvoje. Dalis Lietuvos gyventojų lenkų nepaisant noro išvykti į Lenkiją dėl sovietinės valdžios politinių-ekonominių motyvų buvo privesti pasilikti Lietuvoje. Antra vertus, buvo veiksnių, kurie skatino lenkus gyventojus repatrijuoti. Tai Antrojo pasaulinio karo pabaigoje prasidėję radikalūs politiniai, teritoriniai pokyčiai Lietuvoje ir Lenkijoje. Iki 1945 m. pradžios lenkų visuomenė Lietuvoje tikėjo ir vylėsi, kad Vilnius ir jo kraštas priklausysiąs Lenkijai. Tačiau paviešinus Krymo konferencijos nutarimus, tokių vilčių nebeliko. Stiprų poveikį repatrijuoti darė sovietinio saugumo represijų, kurios turėjo tikslą paskatinti repatriaciją, baimė. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Vilniaus kraštas; Repatriacija į Lenkiją; Migracija; NKVD-NKGB represijos; Arkivyskupai; Lenkijos vyriausybės delegatūta; Lenkų politinių partijų konventas; Lenkijos vyriausybės įgaliotinis S. Ochotskis; Vyriausiasis LTSR atstovas repatriacijai A. Knyva; Repatriacija; Lenkų pogrindis.

ENThe article describes the situation of Poles in Lithuania immediately after WWII, discussing the factors that encouraged some Poles to remain in Lithuania despite the various political and socio-economic changes in the country, and others to repatriate to Poland. The attitudes and actions of the Lithuanian and Polish governments are discussed, and their effect on the repatriation process. From late 1944 to mid-1945 the Poles’ decisions to stay in Lithuania were mostly influenced by the position of Polish underground organisations in Lithuania, which was against repatriation. This position was shared by the Polish clergy, who had considerable influence over the local Poles, some of whom were also influenced by subjective emotional motives. Some local Poles who wanted to repatriate to Poland were unable to do so because of certain political and economic motivations of the Soviet occupation government. The Poles who wanted to emigrate were influenced by factors such as the radical political and territorial changes that had taken place in Lithuania and Poland. Up to the beginning of 1945 the Polish community kept a low profile, hoping that territorial agreements would assign Vilnius and the surrounding region to Poland. However once the decisions of the Crimea (Yalta) Conference were known, those hopes evaporated. A strong factor in encouraging emigration was the fear of repression at the hands of the Soviet security organs, which had precisely the aim of stimulating repatriation to Poland. [From the publication]