Lietuvių kalbos intarpinių veiksmažodžių su e šaknyje kilmė

LTStraipsnyje siekiama atskleisti lietuvių kalbos intarpinių veiksmažodžių su šaknies e kilmę, nustatyti jų chronologiją ir atsiradimo priežastis. Tiriami atitikmenys kitose indoeuropiečių kalbose, atliekama ir vidinė rekonstrukcija, nes pokyčių galėjo rastis ir pačioje lietuvių kalboje. Analizė parodė, jog lietuvių kalbos intarpiniai veldiniai su e šaknyje pratęsia indoeuropietiškąsias CeC tipo šaknis. Prabaltų epochoje galėjo egzistuoti veiksmažodžių paradigmos su balsių kaita tarp prezento ir preterito formų: *sinda : *sēdā, *sinka : *sek-, *gind- : *ged-, *gins- : *ges-, išsirutuliojusios iš nykstamojo laipsnio indoeuropietiškų šaknų su skiemeniniu sonantu n > baltų in, plg. prūsų sindats. Vėliau baltų kalbų paradigmos buvo įvairiai perdirbtos, pavyzdžiui, lietuvių kalboje išlyginant paradigmų vokalizmą taip galėjo atsirasti senka, genda, gensa, gal ir tenka. Lietuvių kalbos veiksmažodžio raidai labai svarbi buvo kategorinė semantika: mutatyvinės reikšmės veiksmažodžiai intarpą išlaikė, o aktyvaus veiksmo veiksmažodžiai perėjo į kitus kamienus, plg.: lietuvių sėda // sėdžia : latvių sēdu // sēžu, lietuvių seka : latvių seku // secu 'eina iš paskos'. Kiti lietuvių kalbos veiksmažodžiai, pratęsiantys indoeuropietiškas šaknis, naujai sukūrė intarpines lytis kategorinei semantikai įforminti: kęra, dvęsta, glemba, -lenža. Latvių kalboje šiuos procesus dar lydėjo vokalizmo pokyčiai, smarkiai pakeitę senųjų intarpinių veiksmažodžių pavidalą. Daroma išvada, kad intarpiniai veiksmažodžiai su pagrindinio laipsnio šaknimis atsiranda tik rytų baltų epochoje, ypač lietuvių kalboje.Reikšminiai žodžiai: Balsių kaita; Darinys; Indoeuropiečių kalbos; Intarpiniai veiksmažodžiai; Intarpinis veiksmažodis; Nykstamojo laipsnio vokalizmas; Pagrindinio laipsnio vokalizmas; Silpnojo laipsnio vokalizmas; Šaknis; Derivative; Indo-European languages; Infixed verb; Infixed verbs; Normal grade vocalism; Root; Vowel alternation; Weak grade vocalism; Weak-grade vocalism.

ENThe paper aims to reveal the origin of Lithuanian infix verbs with e root, identify their chronology and causes of appearance. The paper analyses equivalents in other Indo-European languages and performs internal reconstruction, because changes could have appeared in the Lithuanian language. The analysis showed that Lithuanian infix inheritances with e in their root continue the Indo-European CeC type roots. In the Baltic epoch verb paradigms with a vowel shift between the present and preterit forms could exist: *sinda : *sēdā, *sinka : *sek-, *gind- : *ged-, *gins- : *ges-, developed from zero-grade Indo-European roots with syllabic sonant n > Baltic in, cf. Prussian sindats. Later Baltic paradigms were differently transformed, for example, in Lithuanian the vocalism of paradigms was levelled, thus resulting in senka, genda, gensa, perhaps also tenka. Categorical semantics was very important for the development of Lithuanian verb: mutative verbs retained the infix, whereas active action verbs moved to other stems, cf. Lithuanian sėda // sėdžia : Latvian sēdu // sēžu, Lithuanian seka : Latvian seku // secu [follows]. Other Lithuanian verbs of Indo-European origin newly developed infix forms for categorical semantics: kęra, dvęsta, glemba, -lenža. In Latvian these processes were accompanied by changes in vocalism which significantly altered the form of the old infix verbs. A conclusion is drawn that infix verbs with normal grade roots occur only in the Eastern Baltic epoch, in particular in the Lithuanian language.