Etnokultūrinė žiemgalių sritis

• Semigallian cultural area
• Этнокультурная область земгалов

LTNuo XIX a. paskutinių dešimtmečių stengtasi išaiškinti žiemgalių gyventų plotų ribas. Remiantis naujausia archeologine medžiaga Žiemgalos vakarinę ribą su kuršiais reikėtų vesti Virvytės upe iki jos santakos su Venta, toliau - į šiaurę Ventos upe, pietinė riba eitų linijos Kuršėnai-Šiauliai šiauriniu pakraščiu, toliau į rytus dabartinio Pakruojo rajono pietiniu pakraščiu bei Panevėžio rajono šiauriniu pakraščiu palei Lėvens upę. Rytinis ir pietrytinis Žiemgalos pakraščiai dėl paminklų stokos tebėra sunkiausiai nusakomi. Laidosena leidžia atskirti vienos genties kultūrą nuo kitos. Vienas būdingiausių žiemgalių laidosenos bruožų - inhumacijos paprotys ir priešpriešinė vyrų ir moterų orientacija. Žiemgalių kapuose gausu ginklų, bet darbo įrankių mažai. Moterims į kapus dėta kaplių, peiliukų, ylų, adatų. Vienas būdingiausių žiemgalės darbo įrankių - kaplys. Išskirtiniai žiemgalių kultūros bruožai atsispindi ir į kapus dedamuose papuošaluose. Žiemgalių kultūros bruožai leidžia konstatuoti, jog šios genties kultūra turi daugiausia panašumų su žemaičių ir latgalių kultūromis. Vienais bruožais ji panašesnė į latgalių, kitais - į žemaičių. Be abejo, visos šios gentys kilusios iš vienos pramotės - pilkapių su akmenų vainikais kultūrinės srities. Galima pastebėti ir skirtumų pačioje gentyje. Juos lėmė kaimynų kultūrinė įtaka: vakarinėje dalyje - kuršiai ir žemaičiai, pietinėje - aukštaičiai, rytinėje - sėliai ir latgaliai. Tie skirtumai jaučiami ne tik materialinėje kultūroje, bet ir žiemgalių kalboje, kuri vienomis ypatybėmis artimesnė latvių kalbai, kitomis – lietuvių.Reikšminiai žodžiai: Žiemgaliai; Etnokultūra; Žiemgala; Semigallians; Ethnic culture; Semigallia.

ENAttempts have been made to establish boundaries of areas populated by the Semigallians since the last decades of the 19th century. According to the latest archaeological material, Semigallia’s western boundary with the Curonians should be drawn along the Virvytė River up to its junction with the Venta River. The northern boundary was formed by Venta. The southern boundary should be marked along the northern border of the Kuršėnai–Šiauliai line. The eastern boundary should be drawn along the southern border of the current Pakruojis district and the northern border of Panevėžys district by the Lėvuo River. Semigallia’s eastern and southeastern boundaries are still the most difficult to establish due to the lack of monuments. The method of burial allows us to distinguish culture of one tribe from that of another. A custom of inhumation and an opposite male and female orientation were one of the most typical features of the Semigallian method of burial. Graves of Semigallians contain a large number of weapons, but few tools. Women’s graves have hoes, blades, bodkins and needles inside. A hoe was one of the most characteristic tools used by Semigallian women. Peculiar features of the Semigallian culture are also reflected in jewellery that was put inside graves. Features of the Semigallian culture allow us to state that the culture of this tribe had the closest similarities to the Samogitian and Latgalian cultures. Some features make it more similar to the Latgalian culture, while others make it akin to the Samogitian one. All these tribes, undoubtedly, originated from one ancestress – a cultural area of barrows with stone wreaths.