XVIII-XIX amžiaus lietuviškų tekstų grafemos ,

LTStraipsnyje analizuojama Didžiosios Lietuvos XVIII a. spaudinių ir XIX a. rankraščių tekstų didžiųjų raidžių (grafemų) ir vartoseną. Siekiama nustatyti ir distribuciją XVIII a. spaudiniuose ir perėjimo laiką prie moderniosios sistemos, kur vartojama garsui [i], o – garsui [j] žymėti; ir distribuciją XIX a. rankraščiuose ir perėjimo prie moderniosios sistemos laiką; atotrūkį tarp spaudinių ir rankraščių vartosenos bei jo priežastis. Iki XVIII a. raštuose vartoti gotikiniai šriftai visai neskyrė didžiosios nuo didžiosios . Pereidinėdami prie antikvinio šrifto, pagal buvusią gotikinę tradiciją spaustuvininkai dar kurį laiką neskyrė grafemų ir ir garsams [i] bei [j] žymėti vartojo kurią nors vieną grafemą. Mažosios raidės ir buvo skiriamos abiejuose šriftuose. Apžvelgus grafemų vartoseną skirtingose spaustuvėse ir jos raidą akivaizdu, kad LDK būtent spaustuvininkai įtvirtino skirtingas dviejų didžiųjų raidžių ir funkcijas XVIII a. viduryje – apie trečiąjį-penktąjį XVIII a. dešimtmetį radosi spaustuvininkų supratimas, kad didžiosios ir skirtinos kaip ir analogiškos mažosios; rankraščių rašytojai dar ilgai žymėjo tik arba tik – tik XIX a. ketvirtąjį dešimtmetį jau atsirado autorių, ryškiai atskiriančių raides ir rankraščiuose (Jurgis Pliateris ir Jurgis Ambraziejus Pabrėža). Lietuvių ortografijos ir diferencijavimo rankraščiuose periodas truko ilgiau nei šimtmetį. ir istorija leidžia kalbėti apie buvusius lietuvių kalbos dvejopos ortografijos pėdsakus – spaudinių ir rankraščių.Reikšminiai žodžiai: Didžiosios raidės; Grafema; Grafemos; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Ortografija; Raidžių distribucija; Rankraščiai; Rašyba; Senieji lietuviški raštai; Spaudiniai; Spausdinti tekstai; Capital letters; Distribution of letters; Grapheme; Graphemes; Manuscripts; Old Lithuanian writings; Orthography; Printed texts; Printings.

ENThe article analyses the usage of capital letters (graphemes) and in Great Lithuania in printed texts of the eighteenth century and manuscripts of the nineteenth century. The objective is to find out the following: the distribution of and in printed texts in the eighteenth century and the time of transition to the modern system, which uses for indicating the sound [i] and – for indicating the sound [j]; the distribution of and in manuscripts of the nineteenth century and the time of transition to the modern system; the gap between the usage in printed texts and manuscripts as well as its causes. Before the eighteenth century, Gothic fonts used in scripts did not distinguish at all between the capital letter and capital letter . When transferring to the aniqua type, printers for some time, according to the former Gothic tradition, did not distinguish between the graphemes and and used one of the two for indicating both sounds [i] and [j]. Small letters and were distinguished in both fonts. A review of the usage of graphemes in different printing houses and its development shows it clearly that printers of the Grand Duchy of Lithuania entrenched the functions of the two capital letters and in the middle of the eighteenth century – around the twentieths-fortieths of the eighteenth century, printers began to understand that the capital and should be distinguished in the same manner as similar small ones. Manuscript writers for a long time still continued to indicate either only or only – authors clearly distinguishing between the letters and in manuscripts appeared yet only in the thirtieths of the nineteenth century (Jurgis Pliateris and Jurgis Ambraziejus Pabrėža). The period of differentiating and in the Lithuanian orthog.