Dar kartą apie lietuvių romėniškosios kilmės teoriją: lingvistinė valakiškojo varianto samprata

LTStraipsnyje nagrinėjama viena iš lietuvių romėniškosios kilmės teorijos lingvistinio aspekto atmainų, aiškinanti valakų migraciją šiaurės link. Lietuvių kilmės ir romėnų teorijos lingvistinis aspektas priklauso paleokomparatyvistinei Renesanso kalbotyros srovei – dėl tokios teorinės nuostatos lietuvių kalba buvo laikoma geneologiškai susijusi su lotynų kalba. Buvo paplitę bent keli lietuvių kalbos kilmės variantai: klasikinė versija (Janas Dlugoszas ir Martinas Cromeris); pusiau lotyniška jos atmaina (Mykolas Lietuvis); neolotyniškoji (Vaclovas Agripa) ir straipsnyje aprašomas valakiškasis variantas. Kalbėdami apie lietuvių ir lotynų kalbų panašumą visi autoriai rėmėsi Palemono legenda, bet ją siejo su skirtingais istoriniais personažais ir įvykiais. Kalbų skirtumas aiškintas Renesanso laikais plėtota kalbos „sugedimo“ teorija. Valakiškajam variantui labiau pagrįsti rasta naujų kalbinių argumentų, galinčių keisti santykį su iki šiol žinotomis kalbų lyginimo išvadomis. Valakiškoji samprata lietuvių ir prūsų kalbas laiko dvigubo lotynų kalbos „sugedimo“ rezultatu: dėl pirmojo „sugedimo“ atsirado valakų, o dėl antrojo – baltų (lietuvių bei prūsų) kalbos. Pabrėžtina, kad XVI a. lotynų bei lietuvių kalbų panašumas buvo suvokiamas pirmiausia diachroniškai. Kaip matyti ir Menijaus veikalo, tolesnis XVII a. valakiškasis variantas taip pat įgijo istorijos dimensiją. Romėniškoji lingvistinė lietuvių kalbos samprata dėl originalumo bei naujoviškumo Renesanso kontekste jau rodo modernų lingvistinį mąstymą, kurio pradininkas buvo Biondas Flavijus.Reikšminiai žodžiai: Baltų kalbos; Etimologija; Lietuvių kilmė; Lietuvių romėniškosios kilmės teorija; Renesansas; Romėnai; Slavai; Etymology; Genesis of Lithuanians; Renaissance; Roman; Slavonic; The Baltic languages; Theory of the Roman origin of Lithuanian.

ENThe article analyses one of the varieties of the linguistic aspect of the theory of the Roman origin of Lithuanian – the Valachian migration northwards. The linguistic aspect of the origin of Lithuanian and the Roman theory depends on paleo-comparativistic current of the Renaissance linguistics, which considered the Baltic languages genealogically derived from and related to Latin. Many theories concerning the origin of the Lithuanian language were popular: the Classical theory (Jan Dɫugosz and Martin Cromer), its Semi-Latin variant (Michalo Lituanus); Neolatin theory (Wacław Agryppa) and the Valachian aspect described in the article. When discussing the similarities between the Lithuanian and the Latin languages, all authors appealed to the legend of Palemon, but related it to various historical personalities and events. There was a Renaissance theory, which considered that differences between the languages developed through corruptions of the Latin language. To ground the Valachian variant, new linguistic arguments emerged. The Valachian theory considers the Lithuanian and Prussian languages to be the result of a twice corrupted Latin language: the first corruption was produced by the Valachian language and the second corruption by the Baltic (Lithuanian and Prussian) languages. It should be noted that in the 16th century, similarities between the Lithuanian and Latin languages were perceived diachronically. The further Valachian variant of the 17th century also obtained the historical dimension. Being novel and original in the context of the Renaissance, the Roman linguistic theory of the Lithuanian language demonstrates modern linguistic thinking attributed to Biondo Flavio.