Jacobas Perkuhnas prieš Michaelį Mörliną, Johanną Schultzą ir Philippą Ruhigą traktate Wolgegruendetes Bedencken Uber die Ins Litthauſche Uberſetzte Zehen Fabeln Æſopi, Und derselben pasſionirte Zuſchrifft (1706)

LTStraipsnyje aptariamas Jocobo Perkuhno traktatas „Wolgegruendetes Bedencken Uber die Ins Litthauſche Uberſetzte Zehen Fabeln Ęſopi, Und derselben pasſionirte Zuſchrifft“ (1706) – svarbus XVIII a. pirmąjį dešimtmetį Prūsijoje kilusios lingvistinės polemikos šaltinis, kuris parodo vieno iš Michaelio Mörlino priešininkų poziciją. Perkhunas analizuoja Johanno Schultzo į lietuvių kalbą verstas Ezopo pasakėčias, taip pat jo pratarmę ir Philippo Ruhigo sveikinimą. Perkhunas daro išvadas, jog tikrasis pasakėčių vertėjas ir pratarmės autorius – Mörlinas; Perhunas teigia, kad vertėjas nepaiso rašybos ir kirčiavimo; vertimas prieštarauja lietuvių liaudies kalbai; aprašomasis vertimas klaidina skaitytoją; vertime vartojama daug svetimžodžių. Traktate pagrindiniu kritikos taikiniu tampas pasakėčių vertime pastebėtas neatitikimas tarp teorinių Mörlino reikalavimų ir kalbos realizacijos. Svarbiausias abiejų polemikos dalyvių akcentas – siekimas rasti optimalią formą kalbos turiniui išreikšti. Pagrindiniu atrankos kriterijumi laikoma liaudies kalba. Traktate išryškėja konfliktas tarp vietinių kunigų ir Mörlino, lietuviškai išmokusio Prūsijoje, bet turėjusio tvirtą kalbinę savimonę ir siekusio reformuoti bažnytinę kalbą, įveikti atotrūkį tarp šnekamosios ir rašomosios kalbos. Priešprieša tarp Perkhuno ir Mörlino stovyklos – tai priešprieša tarp pastovumo ir poreikio keistis, tarp tradicijos ir atsinaujinimo. Perhuno traktatas iškelia svarbiausią religinių raštų kabos reformavimo problemą: kaip padaryti reformą ir išsaugoti sistemos stabilumą.Reikšminiai žodžiai: Biblija; Filologinė diskusija; Kalbinė polemika; Mažoji Lietuva; Pasakėčių kalba; Prūsija; Traktatas; Bible; Language of fables; Linguistic polemic; Lithuania Minor; Lithuanian; Philological discussion; Prussia; Tractate.

ENThe article discusses the treatise “Wolgegruendetes Bedencken Uber die Ins Litthauſche Uberſetzte Zehen Fabeln Ęſopi, Und derselben pasſionirte Zuſchrifft” (1706) by Jocob Perkuhn – an important source of linguistic polemics that originated in Prussia in the first decade of the eighteenth century, which shows the position of one of the opponents of Michael Mörlin. Perkuhn analyses Aesop’s fables translated by Johann Schultz into the Lithuanian language as well as his foreword and the greeting by Philipp Ruhig. Perkuhn concludes that it was Mörlin who was the real translator of the fables; Perkuhn claims that the translator ignored spelling and accentuation; the translator contradicts the Lithuanian vernacular; the descriptive translation misleads the reader; may foreign words are used in the translation. The main target of criticism in the treatise is discrepancy between the theoretical requirements of Mörlin and language implementation observed in the translation of the fables. The main focus of both parties involved in the polemics is striving to find the optimal form for expressing the lingual context. Vernacular is considered as the main selection criteria. The treatise highlights the conflict between local priests and Mörlin, who studied in Prussia in Lithuanian, had a strong linguistic consciousness and sought to reform the church language and to bridge the gap between the spoken and written language. Confrontation between the camps of Perkhun and Mörlin is confrontation between stability and need to change, between tradition and renovation. Perkhun’s treatise raises the most important problem of reforming the language of religious scriptures: how to implement the reform and preserve the stability of the system.

• Kalbotyra / Linguistics
• Literatūrologija / Literary Studies