A. J. Greimo semiotika teksto ir juslinės patirties analizės kryžkelėje

LTStruktūralizmas dažnai priešinamas fenomenologijai. Šioji esą aprašanti žmogiškąją patirtį, o struktūralistus tedomina kalbinės, tekstinės struktūros. A. J. Greimo semiotikai pripažįstamas išimties statusas, nors kartu tvirtinama, kad su fenomenologija ji suartėjo tik jo kūrybinės veiklos pabaigoje, kartu su knyga Apie netobulumą. Šiame straipsnyje bus siekiama parodyti, kad A. J. Greimas nuo pat pradžių domėjosi juslinės patirties analize, jau 1968 metais svarstydamas apie natūraliojo pasaulio semiotikos sąlygas. Tačiau, kita vertus, knygoje Apie netobulumą aprašomas juslinis subjekto santykis su pasaulio objektais nevisiškai atitinka fenomenologinę sampratą, skirtingai nei buvo tvirtinama iki šiol. Jis vis dar veikiamas ankstesnės naratyvinės semiotikos įsteigto subjekto ir objekto santykių modelio, kuris iš esmės pajungtas logocentrinei spekuliatyvaus mąstymo logikai. Siekiant pagrįsti šį teiginį, bus svarstoma, kokią "ontologiją", arba kokią subjekto santykio su pasaulio objektais ir su kitais subjektais sampratą, diktuoja naratyvinė gramatika. A. J. Greimo semiotikoje aprašomas naratyvinių struktūrų pasaulis iškyla kaip logocentrinis: viena vertus, ekonominis (grįstas kartojimosi ir grįžimo į tą patį principu), kita vertus, vien kognityvinis.Subjekto naratyvinėje programoje jo santykis su objektu aprašomas turėjimo įsavinimo ("ekonominėmis") sąvokomis, o santykis su kitu subjektu (lėmėju ar adresantu) - pažinimo ar galios sąvokomis. Pats veiksmo ar būsenos subjektas apibrėžiamas tik modalinės kompetencijos (žinojimo, galėjimo, norėjimo, privalėjimo) ir tematinio vaidmens (schematizuotos, užprogramuotos elgsenos) kategorijomis. Knygoje Apie netobulumą subjektas ir objektas aprašomi kaip jusliški, kūniški buviniai su savitu buvimo būdu. Vis dėlto subjekto santykis su objektu vis dar nusakomas naratyvinėje gramatikoje įvesta konjunkcijos sąvoka, iš esmės pajungta turėjimo ir galios logikai. Estezės akimirkos pateikiamos kaip netiesioginė subjekto ir objekto kova, kaip galių žaismas, kurio galutinis tikslas - visiškas susiliejimas, subjekto išnykimas. MerleauPonty suvokimo fenomenologijoje kaip tik priešinamasi tokiai bergsoniškai subjekto ir objekto santykio sampratai. Prancūzų fenomenologas siūlo kalbėti ne apie subjekto ir objekto susiliejimą, bet apie kiekvieno jų buvimo būdų atitikimą, sambūvį juslinėje patirtyje. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Struktūralizmas; Logocentrizmas; Subjektas; Objektas; Juslinis suvokimas; Estezė; Structuralism; Phenomenology; Logocentrism; Subject; Object; Sensory perception; Aesthesis; Sensory; Perception.

ENStructuralism and phenomenology are often opposed. The latter supposedly describes only human experience, whereas structuralists are interested solely in linguistic, textual structures. Greimas' semiotics is recognized as an exception, but it is also claimed to have become closer to phenomenology only at the end of Greimas' creative activity when he wrote his book On Imperfection (De l'imperfection). This article attempts to show that Greimas was interested in the analysis of sensory experience from the beginning as he considered the conditions of the semiotics of the natural world as early as in 1968. Yet, on the other hand, his book On Imperfection describes the subject's sensory relation to the world's objects; this, contrary to what has been claimed before, does not completely agree with the phenomenological conception. At that time, Greimas was still influenced by the model of relationship between subject and object, established by the earlier narrative semiotics and essentially subordinated to the logocentric logic of speculative thinking. In order to establish this claim, this article considers what "ontology” or conception of the subject's relation to the world's objects is imposed by narrative grammar. Greimas' semiotics describes the world of narrative structures as logocentric: on the one hand, it is economical (founded on the principle of repetition and returning), on the other hand, it is only cognitive.The narrative programme of the subject describes its relation to the object in terms of the concepts of possession and appropriation ("economical” concepts), whereas its relation to another subject (sender or addresser) is described in terms of the concepts of knowledge or power. The action's or state's subject itself is defined only in terms of the categories of modal competence (knowing, being able, wanting, having to do or to) and topical role (schematized, programmed behaviour). The book On Imperfection describes the subject and the object as sensory, bodily beings with a peculiar mode of being. However, the subject's relation to the object is still characterized using the concept of conjunction introduced in narrative grammar, which is essentially subordinated to the logic of having and power. Moments of aesthesis are presented as an indirect struggle between the subject and the object as well as a play of powers whose final purpose is the total merging and vanishing of the subject. By contrast, MerleauPonty's phenomenology of perception counters such Bergsonian conception of relation between subject and object. MerleauPonty proposes talking not about the merging of subject and object, but about the correspondence of their modes of being, about their coexistence in sensory experience. [From the publication]