Dialogo struktūros ir genezės refleksija

LTFenomenologinės refleksijos metodu straipsnyje tiriama dialogo struktūra ir genezė. Intersubjektyvių santykių pagrindu atskleistas dialogo funkcionavimo mechanizmas. Fenomenologiniais metodais nagrinėjamas ugdymo procesas, apimantis ugdytoją, ugdytinį ir tai, kas ugdoma. Autoriai pedagoginiu aspektu aptaria Edmundo Husserlio dialoginę santykių raišką. Įprastinę binarinę dialogo sampratą E. Husserlis praplečia intenciniu pasaulio suvokimu. E. Husserlio fenomenologinė dialogo įžvalga plėtojama Martino Buberio ir Emmanuelio Levino darbuose. Jie analizuoja verbalinę, grafinę ir mneminę dialogo raišką. M. Buberis ugdomajame dialoge pabrėžia susitikimą su Kitu, autentišką buvimo ribų išgyvenimą ir jų kaitos patirtį. Dialogui jis suteikia vertybinę, reguliatyvinę bei transcendentinę funkcijas. E. Levinas atkreipia dėmesį į permanentinę dialogo sritį, jo policentriškumą, susitikimą su Kitu per kalbą. Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į dialogo struktūros pokyčius įvairiose ugdymo ir drausminėse institucijose. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Fenomenologinė refleksija; Dialogas; Edukacija; Ugdytinis; Ugdytojas; Phenomenological reflection; Dialog; Education; Pupil; Educator.

ENIn the article the structure and genesis of dialogue is studied by means of phenomenological reflection. The dialogical functions are shown on the background of intersubjective relations. The phenomenological methods are also applied to the inquiry of educational process, involving an educator, pupil and educational matters. From the pedagogical point of view the authors discuss the dialogical relations as they are presented by Edmund Husserl who expands the binary concept of dialog by the intentional understanding of the world. Husserl's phenomenological understanding is developed further by Martin Buber and Emmanuel Levinas. They question verbal, graphic and mnemonic means of dialog. In the educational dialog Buber underlines the meeting with the other, the authentic perception of existential limits and the perception of permanent vicissitude. He considers the axiological, regulative and transcendental functions of dialog. Levinas pays attention to the polycentricism of dialog and the meeting with the other in conversation. The article also considers the modifications of dialogical structures in various educational and disciplinary institutions. [From the publication]