Portretinės graffiti senųjų Lietuvos knygų paraštėse

• Burba, Domininkas
• Pacevičius, Arvydas

LTStraipsnyje pristatoma ir aptariama keturiolika žmogų vaizduojančių piešinių, aptiktų XVII–XIX a. pirmosios pusės Lietuvoje funkcionavusiose spausdintose ir rankraštinėse knygose. Visi piešiniai padaryti knygų paraštėse, autoriams jų piešimas buvo ne iš anksto sumanytas darbas, o pašmaikštavimas, plunksnos mėginimas ar nesąmoningas tepliojimas. Todėl aptariamiems portretams apibūdinti pasitelkti portretinių graffiti ir – kaip sinonimas – portretinių marginalijų terminai. Pagal formalią marginalinių piešinių klasifikaciją du nagrinėjami marginaliniai portretai priskirti savarankiškiems ir užbaigtiems kūriniams, turintiems savo kompoziciją (nr. 10 ir 14); dešimt marginalinių portretų reprezentuoja papaišymus, laikytinus eskiziškomis skaitytojo (dokumento vartotojo) impresijomis (nr. 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 11, 12, 13);paterliojimams, papaišymams, neturintiems nieko bendra su menine percepcija ir artimiems knygų graffiti, prilygintini du portretai (nr. 1, 3). Dokumentinės ir socialinės komunikacijos požiūriu aptariami marginaliniai piešiniai neturėjo aiškaus adresato, jie padaryti ne viešam, o asmeniniam naudojimui. Asmeninėse knygose palikti marginaliniai portretai meniškesni, jų kompozicija laisvesnė. Apskritai LDK marginaliniai portretai atskleidžia nemažai panašumų į Neapolio banko archyvo darbuotojų dokumentuose paliktas graffiti (it. scarabocchi), kurias išsamiai ištyrė ir suklasifikavo menininkas ir archyvaras Giuseppe Zevola. Jo nuomone, neapoliečių dokumentinė graffiti gimė oponuojant pilkai kasdienybei ir patiriant „nerimo malonumą“.Reikšminiai žodžiai: Knygos ženklai; Marginalijos; Graffiti.

ENThe article presents and discusses 14 drawings of a human that were found in manuscripts and printed books (documents) actively used in Lithuania in the 17th-19th centuries. All the drawings were made in the margins of the documents. To the authors, the drawings were not planned work but more like scribbling. Therefore, the terms of portrait graffiti and (as synonym) portrait marginalia are used to describe the discussed portraits. According to the formal classification of marginal drawings, two of the examined marginal portraits (10 and 14) are classed as separate and finished works with their composition; ten marginal portraits (2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 11, 12 and 14) represent sketchy drawings of readers (document users). The remaining two drawings (1 and 3) are simply scribbles that have nothing to do with artistic perception and are very close to book graffiti. From the artistic approach, the most sophisticated of the marginal portraits are “the hunt scene” (14) and the portrait of a teacher (13). In the view of documentary and social communication, the discussed marginal portraits did not have a direct addressee. They were made for personal rather than public use. All in all, the marginal portraits reveal quite a few similarities to the graffiti left in the documents by the workers of the Naples Bank Archive. They were properly examined and classified by artist and archivist Giuseppe Zevola. In his words, the documental graffiti was born out of opposition to the boring everyday routine and experience of „pleasure of anxiety.“.