Šv. Zitos draugija

LTXX amžiaus pradžioje lietuvių, kaip ir daugelio kitų tautų, bandančių išsivaduoti iš priespaudos, tautinis judėjimas glaudžiai susijęs su draugijų veikla. Dosnus ir turtingas labdarys Juozapas Montvila 1905 m. Vilniuje pradėjo burti tarnaites ir darbininkes, nepaisydamas tautinių jų skirtumų. Bendroje draugijoje lietuvaitės dažnai būdavo skriaudžiamos, tad 1906 m. rudenį jos atsiskyrė ir prisijungė prie lietuvaičių savitarpiečių draugijos kaip autonominė Vilniaus lietuvių tarnaičių šv. Mikalojaus bendrija. 1906 m. gruodžio 6 d. buvo įkurta Vilniaus lietuvių Romos katalikių šv. Zitos draugija. Jos įkūrėjai ir organizatoriai buvo kun. Antanas Viskantas ir Emilija Vileišienė. Nuo 1911 iki pat jos uždarymo draugijai vadovavo lietuvybės puoselėtojas kun. Pranas Bieliauskas (1883-1957). Draugijos tikslas - gerinti lietuvių katalikių darbininkių ir tarnaičių būklę, padėti joms tobulėti, teikti savo narėms pašalpas ir dvasinę pagalbą, rengti dorus ir naudingus pasilinksminimus bei kt. Maždaug kartą per mėnesį vykdavo Vilniaus lietuvių šv. Zitos draugijos susirinkimai, kuriuose buvo skaitomos paskaitos, koncertuojama. Draugija rūpinosi katalikų veikėjai. Šv. Zitos draugija nuolat plėtėsi: 1919 m. jai priklausė 180, 1937 m. - 206 nariai. Draugijos name Šv. Mykolo gatvėje Nr. 9 1929 m. sausį įsikūrė draugijos prieglauda, skalbykla, mezgykla, biblioteka. Čia vyko pradinio mokymo pamokos ir Jono Raštikio vadovaujamos choro repeticijos. Šv. Zitos draugija buvo uždaryta 1940 m. rugsėjo 10 d.Reikšminiai žodžiai: Kunigas Pranas Bieliauskas; Lietuviški vakarai, lietuvių ir lenkų santykiai; Lietuvių Romos katalikių Šv. Zitos draugija; Lietuvių-lenkų santykiai; Moterų švietimas; Pranas Bieliauskas; Religinės draugijos; Vilnius; Šv. Zitos draugija; Lithuanian Parties; Lithuanian-Polish Relations; Lthuanian Catholic St. Zita Society; Pranas Bieliauskas; Priest Pranas Bieliauskas; Religious societies; St. Zita society; St. Zita's society; Vilnius; Women Education.

ENAt the outset of the 20th c., the national movement of Lithuanians as well as other nations seeking to liberate themselves from oppression, was closely related to activities of societies. In 1905, a generous and rich benefactor Juozapas Montvila started uniting maids and female employees irrespective of their national differences. Lithuanian maids and female employees were usually wronged in the common society; therefore, in Autumn 1906, they left it and joined a Lithuanian society as an autonomous St. Nicholas community of Vilnius Lithuanian maids. On 6 December 1906, the Roman St. Zita Catholic Community of Vilnius Lithuanians was established. It was founded and organised by priest Antanas Viskantas and Emilija Vileišienė. From 1911 to the very closure of the community, it was headed by a fosterer of Lithuanian identity priest Pranas Bieliauskas (1883–1957). The goal of the community was to improve the life conditions of Lithuanian catholic women workers and maids, to help them improve, to provide its members with benefits and spiritual support, to arrange decent and useful entertainment, etc. Meetings of the Roman St. Zita Catholic Community of Vilnius Lithuanians took place about once in a month. In the course of these meetings, lectures were delivered and various performances were staged. St. Zita community was constantly expanding: in 1919, it had 180 members, and in 1937 – 206 members. In January 1929, the house of the community on Šv. Mykolas street No. 9 hosted a shelter, laundry, knitting studio and a library. It also offered primary school lessons and choir rehearsals led by Jonas Raštikis. St. Zita Community was closed on 10 September 1940.