Baltijos valstybių klausimas Vakarų valstybių politikoje 1943 metais

LTStraipsnyje aptariami II-ojo pasaulinio karo metai, kaip reikšmingiausias laikotarpis, nulėmęs Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių likimą. Didžiausias dėmesys sukoncentruotas į 1943 m. Pagrindinis akcentas skiriamas didžiųjų valstybių santykių analizavimui, o ypatingai – aukščiausio lygio susitikimui Teherane ir jame užfiksuotiems sprendimams dėl pasaulio ateities. Straipsnyje pabrėžiama, kad tyrimo tikslas yra platesniame didžiųjų valstybių santykių kontekste atskleisti ir įvertinti principines didžiųjų Vakarų valstybių nuostatas Lietuvos ir kitų Baltijos šalių atžvilgiu. Svarstydamos Baltijos valstybių likimą 1943 m. didžiosios Vakarų valstybės rėmėsi tradicinės galios pusiausvyros ir geopolitiniais argumentais. 1943 m. rudenį Vakarų vadovams pareiškus, kad jie nekovos dėl Baltijos valstybių, šios neturėjo jokių galimybių išvengti atsidūrimo Sovietų Sąjungos įtakos sferoje. Vakarų valstybių vadovai tikėjosi, kad Europos sutvarkymo detales bus įmanoma sureguliuoti pokarinėje taikos konferencijoje. Vakarų valstybių nuostatose Lietuvos bei kitų Baltijos valstybių valstybingumo atžvilgiu įžvelgiamas vienas teigiamas aspektas – Vakarų valstybės teisiškai neįtvirtino Baltijos valstybių aneksijos tarptautinio teisinio pripažinimo. Galima konstatuoti, kad Lietuvos likimas ir teritorija buvo nulemta 1943 m. aukščiausio lygio didžiųjų valstybių vadovų susitikime. Po Teherano konferencijos Sovietų Sąjungai buvo sudarytos sąlygos traktuoti Baltijos valstybių klausimą kaip išspręstą ir pašalinti jo svarstymus iš tolesnių aukščiausio lygio susitikimų darbotvarkių.Reikšminiai žodžiai: Antrasis pasaulinis karas, 1939-1945 (World War II); Baltijos valstybės; Didžios vakarų valstybės; Franklinas Delanas Ruzveltas; JAV, Didžioji Britanija; Josifas Stalinas; Teherano konferencija; Teherano konferencija, vakarų demokratija; Vinstonas Čerčilis; Baltic states; Conference of Teheran; Franklin Delano Roosevelt; Great western states; Joseph Stalin; Lithuania; Teheran Conference; The Baltic States; The Second World War; USA, Great Britain; Western democracy; Winston Churchill; World War II.

ENThe article focuses on the period of World War II as the most significant period determining the fate of Lithuania and the other Baltic States. The major attention is paid to the year 1943. The author focuses on the analysis of the relationships between the two major states, especially on the summit in Teheran and the decisions on the fate of the world made at this summit. The article highlights that the aim of the research is to reveal and evaluate the key attitudes the great Western powers had with regard to Lithuania and the other Baltic States in a wider context of the relationships between the great powers. When contemplating on the fate of the Baltic States in 1943, the great Western powers based their decision of the traditional balance of power and geopolitical arguments. In autumn 1943, after the heads of the Western states announced their refusal to fight for the Baltic States, the latter did not have any possibilities for avoiding the area of the power of the Soviet Union. The heads of the Western states hoped that the Europe-related issues could be resolved at a post-war peaceful conference. There is one positive aspect observed in Western states’ attitudes towards the statehood of Lithuania and the other Baltic States, i.e. Western states did not legally endorsed the international legal acknowledgement of the annexation of the Baltic States. It could be stated that the fate and territory of Lithuania was determined in 1943 at the summit of the heads of the major powers. After the Teheran summit, the Soviet Union could interpret the issue of the Baltic States as a closed issue and eliminate the consideration thereof from the agendas of the succeeding summits.