Moteriškoji vandens simbolika Jolitos Skablauskaitės knygoje "Liūnsargių moteris"

LTStraipsnyje aptariamo rinkinio „Liūnsargių moteris“ tekstuose Jolita Skablauskaitė atskleidžia mažiau įprastą, netradicinį vandens simbolio reikšmių spektrą: vanduo – tai ir vitališkumo, ir mistiškumo, ir egzotiškumo suteikianti terpė. Rašytojos kūryboje vanduo yra savotiška tikroviškumo ir mistiškumo jungtis, o tam puikiai pritaikyta magiškojo realizmo ir poezijos ištobulinta paslaptingumu alsuojanti erdvė. Vaizduojamų moterų paveiksluose sunku rasti lietuvių mentalitetui įprastos moters bruožų: jos veikia tarp realybės ir fantazijos, joms svetimos moterystės, motinystės kančios bei pasiaukojimas, o pagrindinė nuostata – gaivališka pasaulėjauta ir nepriklausoma laikysena. Vanduo J. Skablauskaitės prozoje yra neatsiejama moters vaizdavimo dalis. Per paslaptingą erdvę, keistas, mistiškas moteris išryškėjanti vandens simbolika yra visos rašytojos prozos ypatybė. „Liūnsargių moteryje“ vaizduojama vitališka, nepriklausoma, egzotiška, nepritampanti prie civilizuoto pasaulio, gamtą vienintele egzistencine tiesa pripažįstanti neagresyvi laukinukė Brigita yra savotiška įžanga kuriant jokių ribų ir konvencijų nepripažįstančios monstriškos Kajetonos paveikslą romane „Mėnesienos skalikas“ (1997). Kituose kūriniuose („Trečiasis tūkstantmetis“ (2000); „Kitas kraujas“ (2002); „Septyniadangė erdvė“ (2004)) rašytoja taip pat kuria ryškių, netradicinių, mįslingų herojų paveikslus. Tekstuose gausu mistinių motyvų, mitologijos elementų, pasąmonės vaizdinių, o sąsaja su vandens simbolika taip pat išlieka ryški, atskleidžianti savitą, nestereotipinį herojų moteriškumą.Reikšminiai žodžiai: Gamta; Gamtiškumas; Jolita Skablauskaitė; Mitologija; Moters vaizdavimas; Moterų rašymas; Vandens simbolika; Jolita Skablauskaite; Mythology; Nature; Portrayal of women; Symbolism of water; The synbols of water; Womens writing.

ENWater in J. Skablauskaitė's prose is a concurrent part of woman's portrayal. Symbolism o f water which, shows up through a mysterious space, strange, mystic women, is a peculiarity of entire prose of the author. In "Liūnsargių moteris" a vital, independent, exotic, not aggressive savage woman Brigita who is nonconformist in a civilized world and considers nature as the only existential truth is a peculiar prelude in creating character of a monstrous Kajetoną who does not recognize any borders and conventions in the novel "Mėnesienos skalikas" (1997). In her recent works (a collection of a novella and short stories "Trečiasis tūkstantmetis" (2000), a novel "Kitas kraujas" (2002), a novel "Septyniadangė erdvė" (2004)) the author also creates characters of striking, non-traditional, mysterious women. The texts are full of mystic motifs, mythological elements, images of subconsciousness, and the link with symbolism of water stays pronounced, disclosing special, non-stereotyped femininity of characters. [text from author]