LTRytų Europos tautų istorinės pamokos, išmoktos po Antrojo pasaulinio karo, leidžia paaiškinti, kaip ir kodėl eiliniai piliečiai įsitraukia į pasipriešinimo ir rezistencijos judėjimus, nepaisydami fakto, kad šie stoja prieš galingus ir represyvius politinius režimus. Knyga „Rezistencija ir pasipriešinimas: pamokos iš Rytų Europos“ atskleidžia, kaip priežastinių veiksnių – socialinių normų, lūžio momentų ir racionalaus išskaičiavimo – grandinė priverčia individus įsitraukti pirmiausia į pasyviosios rezistencijos gretas, o vėliau paskatina juos tapti bendruomenėmis pagrįstų pasipriešinimo organizacijų nariais. Knygoje pristatomas tyrimas paaiškina šių mechanizmų ryšį su empirinėmis socialinėmis struktūromis, o tai leidžia autoriui iškelti hipotezes, kokio tipo bendruomenės ir visuomenės turi daugiausiai potencialo inicijuoti bei palaikyti pasipriešinimo ir rezistencijos judėjimus prieš represyvius politinius režimus. Knygoje pristatoma empirinė medžiaga yra daugiausiai susijusi su antisovietiniu pasipriešinimu Lietuvoje XX a. 5 deš. ir laikotarpiu nuo 1987 iki 1991 metų. Pasitelkus sovietmečio Lietuvos pasipriešinimo ir rezistencijas patirtį, šio atvejo lyginimas su kitomis Rytų Europos šalimis liudija, kad knygoje keliamos idėjos gali paaiškinti pasipriešinimo procesus platesniame geografiniame kontekste. Šia knyga siekiama prisidėti prie politinės prievartos ir protesto tyrinėjimų bei suteikti naujų įžvalgų teorinei kolektyvinio veiksmo analizei.Reikšminiai žodžiai: Naciai; Okupacijos; Pasipriešinimas; Rezistencija, tinklai, isitraukimas, Lietuva, Rusija, Vokietija, okupacija; Sovietai; Sukilimas; Lithuania; Nazis; Occupations; Rebellion; Resistance; Resistance networks, inclusion, Lithuania, Russia, Germany; Soviets.
ENResistance and Rebellion: Lessons from Eastern Europe explains how ordinary people become involved in resistance and rebellion against powerful regimes. The book shows how a sequence of causal forces - social norms, focal points, rational calculation - operates to drive individuals into roles of passive resistance and, at a second stage, into participation in community based rebellion organization. By linking the operation of these mechanisms to observable social structures, the work generates predictions about which types of community and society are most likely to form and sustain resistance and rebellion. The empirical material centers around Lithuanian anti-Soviet resistance in both the 1940s and the 1987-1991 period. Using the Lithuanian experience as a base line, comparisons with several other Eastern European countries demonstrate the breadth and depth of the theory. The book contributes to both the general literature on political violence and protest and the theoretical literature on collective action. [text from author]