Lietuvos žemės ūkis nacių okupacijos metais
LTOkupavę Lietuvą, naciai naikino visus įvairių gyvenimo sričių, taip pat ir žemės ūkio, sovietinius pertvarkymus. Visų pirma jie stengėsi sureguliuoti nuosavybės santykius taip, kad Lietuvos žemės ūkis būtų rentabilus, kad tenkintų maisto produktų ir kitus Vokietijos poreikius. Nacių agrarinės politikos esmė – vienašališkas reikalavimas didinti pagrindinių maisto Produktų ir žaliavų gamybą, tačiau šis didinimas turėjo vykti ne ūkio intensifikacijos pagrindu - grąžinant privatinę žemės nuosavybę, didinant naudojamų gamybos priemonių kiekį: įsigyjant naujų žemės ūkio mašinų bei inventoriaus, naudojant daugiau rnineralinių trąšų, bet išnaudojant ūkininkus ir žemės ūkio darbininkus, gerokai sumažinant jų asmeninį vartojimą. Lietuviškosios savivaldos pareigūnai švelnino nacių okupacinės civilinės valdžios vykdytą žemės ūkio apiplėšimo ir alinimo politiką. Tik jų iniciatyva ir pasiaukojamu darbu Lietuvoje atnaujinti tarpukario laikotarpiu vykdyti įvairūs žemės ūkio gamybos ir kultūros kėlimo darbai. Ypatingas dėmesys buvo nukreiptas į naminių gyvulių veislės gerinimą, atnaujinti žemės ūkio melioracijos, kaimų skirstymo į vienkiemius bei kiti žemėtvarkos darbai, buvo tęsiamas žemės ūkio švietimo darbas. Tačiau didelės žemės ūkio produktų prievolės, plėšikiškos jų išieškojimo priemonės, darbo jėgos ir ypač įvairių žemės ūkio reikmenų trūkumas bei kiti nepalankūs karo meto veiksniai lėmė Lietuvos žemės ūkio nuosmukį.Reikšminiai žodžiai: 1941-1945; Lietuvos ūkininkai, nacių okupacija; Lietuvos žemės ūkis; Vokiečių okupacija; Žemės ūkio ekonomika; Žemės ūkis; 1941-1945; Agriculture; Economics of agriculture; German occupation; Lithuanian agriculture; Lithuanian farmers; Nazis occupation.
ENHaving occupied Lithuania, the Nazi started eliminating all Soviet reorganisations in various fields of life, including agriculture. They, first of all, tried to regulate property relations in order to make Lithuania’s agriculture profitable and to satisfy Germany’s demand for food products and its other needs. The essence of the Nazi’s agrarian politics was the unilateral requirement to increase the production the key food products and materials, however, this increase had to be achieved not by intensifying the economy, but by restoring private land ownership and increasing the number of production means: acquisition of new agricultural equipment and inventory, mineral fertilisers, and employment of farmers and agricultural workers thus significantly decreasing their personal use. Lithuanian self-governance authorities mitigated the policy of land robbing and exhausting implemented by the Nazi occupation civil authorities. Due to their initiatives and sacrificed work, various works aimed at improving agriculture production and culture, which were implemented in the interwar period in Lithuania, were resumed. Particular attention was paid to improvement of breeds of the cattle, renewal of agricultural melioration, division of villages into granges and other planning works. However, high duties on agriculture products, criminal ways of collecting them, shortages in labour force and various agricultural equipment as well as other unfavourable activities lead to a recession in the Lithuanian agriculture.
