Dainų fragmentiškumo refleksija lietuvių folkloristikoje

LTStraipsnyje apžvelgiami tyrinėjimai, kuriuose paliečiamas dainų tekstų fragmentiškumo klausimas. Fragmentiškumo sąvoka dainų tyrinėjimuose taikoma kalbant apie vaizdavimo nenuoseklumą, šuoliškumą. Dainų fragmentiškumo ir apskritai tekstų sandaros problema į lietuvių tautosakos mokslinį diskursą ėjo pamažu. Užuominų dėl fragmentinės lietuvių liaudies dainų sandaros ypatumų randame jau XIX a. raštuose: juose buvo pabrėžiamos tautosakos varijavimo, improvizacijos apraiškos, atkreiptas dėmesys į dainų komponavimo savitumus, tekstų nepastovumą, turinio nenuoseklumą. XX a. dainų studijos įgauna konkretumo: įvairiais aspektais nagrinėjami atskiri dainų fragmentai, kalbama apie jų kompozicine funkcijas, autonomiškumą, valentingumą, paliečiant ir dainų sisteminimo klausimą. Teksto segmentiškumas dažniausiai buvo aktualizuojamas nagrinėjant teksto kaip visumos ir jo prasmes kuriančių komponentų santykį. Straipsnyje pastebima, kad daugumoje tyrinėjimų šis griežtai neapibrėžtas dainų analizės būdas yra labiau pagalbinė priemonė, leidžianti apibrėžti, sukonkretinti tyrimo objektą, padaryti jį „patogesnį“ lyginamosioms, sinchroninėms, diachroninėms ar poetikos studijoms. Dainų segmentavimą pateisina skirtingi tyrimų tikslai ir uždaviniai, o dažniausiai tekstų komponentai išskiriami turinio ir formos stereotipijos pagrindu. Vis dėlto, į akis krintanti sąvokų, naudojamų dainų fragmentams įvardinti, įvairovė ir jų vartosenos nenuoseklumas liudija apie periferinį vaidmenį, kurį lietuvių folkloristikos teorijoje, priešingai nei konkrečiuose tyrinėjimuose, užima dainų sandaros klausimas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Liaudies dainos; Fragmentiškumas; Refleksija.

ENThe article contains a survey of the Lithuanian folksong investigations, dealing with the fragmentary character of the song texts. The notion of fragmentary character in folksong research is applied to discuss incoherence of expression. The problem of fragmentary character of folksongs, as well as that of their textual structure, has only gradually entered the Lithuanian scholarly discourse of folklore. Certain hints regarding peculiarities of the fragmentary structure of Lithuanian folksongs can he found in the 19th century writings already: here, attention was primarily paid to the folklore variations and improvisations, but also. The unstable nature of folksong lexis. The incoherence of contents, certain singularity of their composition was pointed out. In the course of the 20™ century, the studies of folksongs grew more particular, while the altitude of the folksong researchers towards the fragmentary character of the songs was increasingly revealed by their approach to the text. The special concerns of individual researchers encouraged analysis of The separate folksong fragments in terms of their meaning, origin, etc. Problems related to functioning, autonomy, valency. The textual segmentation used to be actuated in relation to the analysis of text, as an organic artistic whole, and the relationship between its meaning generating components. In majority of studies since the first half of the 20th century unlit nowadays, this strictly unspecified way of folksong analysis is mostly used as a subsidiary means in order to define and concretize the subject of the study, making il more "handy" for the comparative, synchronic, diachronic and poetical research.