Vaiko vaizdavimas XIX a. lietuvių didaktinėse apysakose

LTStraipsnyje tyrinėjamos trys XIX a. lietuvių didaktinės apysakos: Jano Chodzkos apysaka „Jonas iš Svisločės“ (1823), išversta Juozapo Rupeikos, Petro Gomaliauskio (Gomalevskio) „Aplankymas Seniuko dėl brolių Žemaičių ir Lietuvių“ (1853) bei Juozapo Silvestro Dovydaičio (1826-1882) „Šiaulėniškis senelis“ (I d. 1860, II d. 1861, III d. 1864, IV d. 1895). Pastarasis kūrinys –stambiausias XIX a. didaktinės prozos veikalas. Siekiama atskleisti, kaip apysakose vaizduojami vaikai, kaip kuriami jų portretai, kokie vaikų vaizdavimo panašumai ir skirtumai išryškėja skirtingose apysakose. XIX a. lietuvių didaktinės prozos kontekste ryškiausi vaikų portretai yra aptinkami Motiejaus Valančiaus apsakymų rinkiniuose. Tačiau analizuotose didaktinėse apysakose tai pat esama ryškių, vertingų vaiką, vaikystę vaizduojančių puslapių. Plačiausiai pavaizduota Marikė Petro Gomaliauskio apysakoje bei Steponas Raudnosis Juozapo Silvestro Dovydaičio kūrinyje. Šiose apysakose gana išsamiai piešiamas ne tik pats vaikas, bet ir jo šeima, gyvenamoji aplinka. Visuose aptariamuose kūriniuose svarbus kolektyvinis, grupinis vaikų portretavimas; kaip tik čia aptinkama vaizdingų aprašymų, dvelkiančių XIX a. Lietuvos kaimo autentika. Įterptinėse istorijose ar atskiruose epizoduose vaikų paveikslai neišplėtoti, epizodiniai, labiau eskizinio pobūdžio ir tarnauja didaktinei tezei, moralui pademonstruoti, įrodyti. Straipsnyje nagrinėjamos apysakos, jau ankstyvojoje lietuvių literatūroje pateikusios vaikų aprašymų, leidžia kalbėti apie XIX a. lietuvių didaktinę prozą, kaip apie lietuvių vaikų literatūros ištakas.Reikšminiai žodžiai: Didaktinė apysaka; Didaktinės intencijos; Diddaktinė apysaka; Moralas; Vaikų paveikslai; Didactic intentions; Didactic intentious; Didactic story; Moral; Portraits of children.

ENThe article focuses on three Lithuanian didactic stories of the 19th c. These are Jan Chodzka’s story “Jonas iš Svisločės” (1823) translated by Juozapas Rupeika, Petras Gomaliauskis’ (Gomalevskis) “Aplankymas Seniuko dėl brolių Žemaičių ir Lietuvių” (1853) and Juozapas Silvestras Dovydaitis’ “Šiaulėmiškis senelis”. The latter is the major work of didactic prose of the 19th century. The author of the article attempts to reveal how children are depicted in the above stories, the way their portraits are created, what similarities and differences in children depiction emerge in different stories. The most vivid children’s portraits in the Lithuanian didactic prose of the 19th century are found in Motiejus Valančius’ collections of stories. However, the analysed didactic stories also have colourful, valuable pages depicting children and childhood. The most vivid portraits are found in Petras Gomuliauskis’ story “Marikė” and Juozapas Silvestras Dovydaitis’ story called “Raudnosis”. These stories depict a rather thorough portrait of children, their families and the surrounding environment. In all the discussed stories, group portraying of children is important. It is here that picturesque descriptions having the aura of the authentic Lithuanian village of the 19th century could be found. In built-in stories or separate episodes the portraits of children are not explicated, they are episodic, more of a sketch type, serving to demonstrate or prove a didactic statement, demonstrate a moral, or prove something. The stories analysed in the article provided vivid descriptions on the early stages of the Lithuanian literature, what allows speaking about the 19th century didactic prose as the source of the Lithuanian children literature.