Kalba ir tarmė : dvikalbystė ar tik lingvistinis džiazas?

LTStraipsnyje apmąstoma kalbos ir tarmės santykio bei dvikalbystės tema. Svarstoma, kas yra kalba ir tarmė – dvikalbystės, ar tik arealinės kalbotyros, tyrimų laukas. Iki šiol nėra nustatyta tvirtų kalbos ir tarmės atskyrimo kriterijų. Vienuose šaltiniuose kalba gali būti laikoma savarankiška, o kituose – ta pati kalba gali būti pristatoma kaip tarmė ar etninė grupė. Akcentuotina, kad, vykstant globalizacijos procesams, kinta ne tik kalbos ir tarmės santykio traktavimas, bet ir apskritai požiūrio į tautiškumą, lietuvybę, lietuviškumą interpretavimas. Siekiant aptarti kalbos ir tarmės santykį yra paneigiami pagrindiniai mitai, teigiantys, jog bendrinė kalba yra kodifikuojama, tarmė – ne; bendrinė kalba turi aukštesnį nei dialektų socialinį prestižą; bendrinė kalba, skirtingai nuo tarmės, yra vartojama kaip rašto kalba. Nepaneigiamas lieka tik teiginys, kad tarmė paprastai yra paplitusi siauresnėje, o bendrinė kalba – platesnėje teritorijoje. Straipsnyje pateikiamos autoritetingų lingvistikos korifėjų mintys sustiprina nuostatą į bendrinę lietuvių kalbą ir nuo jos savo fonetika, morfologija, sintakse ypač nutolusias tarmes (pvz. šiaurės žemaičių, šiaurės vakarų panevėžiškių) žiūrėti kaip į dvi atskiras kalbas. Tačiau pasakyti, kad dviejų kalbų – tarmės ir kalbos vartojimas pagrečiui yra žmogaus gebėjimas bendrauti daugiau negu viena kalbos priemone, būtų per daug paprasta. Siekiant atskleisti, kaip teoriniai postulatai koreliuoja su praktika, straipsnyje pristatomi atlikto tyrimo, ar skiriasi jaunesniojo ir vyresniojo amžiaus moksleivių požiūris į kalbą ir tarmę, rezultatai.Reikšminiai žodžiai: Dvikalbystė; Kalba; Regioninė kalba; Tarmė; Bilingualism; Dialect; Language; Regional language.

ENThe article deals with the theme of the relationship between language and dialect as well as the theme of bilingualism. The author discusses whether language and dialect are the fields of research of bilingualism or only of the areal linguistics. So far, no criteria for distinguishing language from dialect have been established. Some sources consider language to be an independent phenomenon, whereas others claim that one and the same language can be presented as a dialect or an ethnical group. It should be emphasised that in the context of globalisation processes, not only does the interpretation of the relationship between language and dialect change. In general, the attitudes towards nationality, Lithuanian nationality and identity transform. In order to discuss the relationship between language and dialect, the main myths claiming that the standard language is codified and the dialect is not are denied. Unlike dialects, the standard language is used as a written language. Only the statement that the dialect usually prevails in a more narrow territory, whereas, the standard language – in a wider territory, is undeniable. The article presents thoughts of reputable linguists, which strengthen the attitudes towards the standard Lithuanian language and the dialects mostly remote from it with their phonetics, morphology and syntax as two different languages. However, it would be too easy to say that the parallel use of both the dialect and the language is the same as the use of more than one linguistic means. Seeking to reveal the way theoretical postulates correlate with practice, the article presents the results of the research on difference between younger and elder schoolchildren’s attitudes towards language and dialect.