Kalba - priemonė atspindėti pasaulį

LTStraipsnyje tiriama, kaip įvairiose kalbose apibrėžiamos su kalba susijusios sąvokos, įvairios jų asociatyvinės bei nominatyvinės sąsajos. Analizuojamos leksemos, susijusios su sąvokomis „artikuliuota ženklų sistema – žmonių bendravimo ir mąstymo priemonė“ ir jas motyvuojančiais „burnos ertmės organo“ pavadinimais, taip pat su „specifinės žmonių veiklos, atliekamos kalbos garsinėmis priemonėmis ir užtikrinančios ryšius tarp žmonių“ ir juos motyvuojančių veiksmažodžių „išreikšti garsinėmis priemonėmis“ apibūdinimais. Analizės pagrindu pasirinktos abi baltų kalbos – latvių ir lietuvių. Jos lyginamos su kitomis indoeuropiečių ir finougrų kalbomis. Latvių kalboje vartojamas žodis „valoda“; periferinei reikšmei žymėti vartojama ir leksema „mēle“, kurios pirminė reikšmė – „liežuvis“. Lietuvių kalboje pirminis apibrėžimas, taikomas artikuliuotai ženklų sistemai, yra žodis „kalba“, tačiau istorinių žodynų medžiaga rodo, kad kalbėjimo organui ir artikuliuotų ženklų sistemai žymėti vartotas ir žodis „liežuvis“. K. Sirvydo žodyne fiksuotas žodžių junginys „lotyniškas liežuvis“ rodo, jog leksema liežuvis vartota ir reikšme „kalba“: „laćina / lingua latina. lotiniškas lieʒuwis“. Keliose kitose indoeuropiečių ir finougrų kalbose yra galimybė atpažinti tipologinę sistemą „kalbėjimo organas“ – kalba, pavyzdžiui, rusų kalboje язык ->язык; prancūzų kalboje langue –>langue, vokiečių kalboje Zunge –>Zunge, anglų kalboje tongue –>tongue, estų kalboje keel –>keel. Taigi abiejose gyvosiose baltų kalbose yra įvykęs leksemų, žyminčių „burnos ertmės kalbėjimo organą“, semantikos susiaurėjimas.Reikšminiai žodžiai: 'artikuliuota ženklų sistema' baltų kalbose; 'burnos ertmės organo'pavadinimai; Artikuliuota ženklų sistema baltų kalbose; Baltistika; Bendroji lingvistika; Burnos ertmės organo pavadinimai; Indoeuropiečių kalbos; Istorinė kalbotyra; Kalbą pavadinančių žodžių grupė; Articulated system of signs in Baltic languages; Baltic languages; General linguistics; Historical linguistics; Ide languages; Language-related notions; Organs of speech.

ENThe article explores the way language-related notions are defined in various languages and what are their associative and nominative links. The lexemes related to the definitions of the notions of “an articulated system of signs – means of human communication and thinking” and the names of “the organ of the oral cavity” motivating thereof as well as “specific human activities performed with means of sound and ensuring human communication” and the verbs “to express through means of sound” are analysed. As a basis for the analysis, both Baltic languages – Latvian and Lithuanian, were used. They were compared with other Indo-European and Finno-Ugric languages. In Latvian, the word valoda [language] is used, while in the peripheral system the lexeme mēle, the primary meaning of which is tongue, is used. In Lithuanian, the primary designation for an articulated system of signs is the word kalba [language], however, historical dictionaries show that for designation of the organ of speech and an articulated system of signs the word liežuvis [tongue] has been used. K. Sirvydas’ dictionary provides a fixed combination of words lotyniškas liežuvis [Latin tongue], which demonstrates that the lexeme liežuvis was once used to denote language: “laćina / lingua latina. lotiniškas lieʒuwis”. In some other Indo-European and Finno-Ugric languages, it is possible to recognise the typological system “organ of speech” – language. For example, in Russian язык ->язык [language and tongue]; in French, langue –>langue; in German, Zunge –>Zunge; in English tongue – tongue; in Estonian keel –>keel. Therefore, in both living Baltic languages, the semantic narrowing of lexemes designating “organs of speech of the oral cavity” has occurred.