Autobiografija kaip skaitymo ir supratimo figūra Paulio de Mano dekonstrukcijoje

LTEstetinio ir istorinio, figūratyvinio ir referencinio skaitymų sampynos problemą de Manas svarsto straipsnyje „Autobiografija kaip kaukių žaidimas“. Jis pastebi, jog bandymas įsprausti autobiografiją į literatūrinio žanro rėmus susiduria su įvairiais keblumais. Iškyla pavojus „suplakti“ estetiką ir istoriją, tekstą ir referentą, išmonę ir faktą. De Manas apverčia autobiografijos ir gyvenimo santykio problemą, klausdamas, ar negali būti, kad kalba kuria gyvenimą. Kalboje susikryžiuoja figūratyvinis ir referencinis aspektai, ir nėra kriterijų, kurie leistų juos atskirti. Manas traktuoja autobiografiją iš hermeneutinės perspektyvos ir vietoj žanro analizės siūlo pažvelgti į autobiografiją iš supratimo poliaus. Vyraujanti autobiografinio diskurso figūra, anot de Mano, yra prozopopėja, balso iš anapus fikcija. Prozopopėja atlieka apostrofos funkciją: ja kreipiamasi į nesantį taip, tarsi jis būtų šalia, girdėtų. Kalba nėra daiktas, o tik daikto atvaizdavimas, paveikslas, kaukė, kuri yra nebyli, kaip rašto kalba, atskirta nuo balso. Autobiografija atkuria mirtingumą, slepia minties nuveidinimą kalboje, kurio priežastis yra ji pati: retorinė prozopopėjos (ir autobiografijos) funkcija yra kalbos priemonėmis rodyti veidą, įgarsinti, tačiau mes liekame atskirti nuo kito asmeninės patirties ir supratimo. Autobiografija teigia vardą ir veidą, tačiau dėl kalbos tropologijos veidas virsta kaukėmis, o tikrinis vardas atsiskiria nuo juo vadinamo asmens. Savo ruožtu alegorinę skaitymo ir supratimo situaciją apibūdina fiktyvi atminties, kito reprezentacijos ir perskaitymo iliuzijos perskyra.Reikšminiai žodžiai: Autobiografija; Autorius; Dekonstrukcija; Kontekstas; Kritika; Literatūra; Literatūros teorija; Retorika; Tekstas; Tropas; Author; Autobiography; Context; Criticism; Deconstruction; Literature; Rhetoric; Text; Theory of the literature; Trope.

ENIn his essay on ‘Autobiography as Defacement’, Paul de Man contemplates the convergence of aesthetic and historical, figurative and referential readings. He observes that the attempt to treat autobiography as if it were a literary genre is problematic. There is a danger of confusing aesthetics and history, text and references, artifice and fact. De Man examines the relationship between autobiography and life, asking if it cannot be suggested that it is language which creates life. In language, figurative and referential aspects intersect, and there are no criteria by which to distinguish them. De Man treats the autobiography from a hermeneutic perspective, and, in place of genre analysis, proposes to look at the autobiography from the pole of understanding. According to de Man, the dominant figure of autobiographical discourse is prosopopoeia, the fiction of the voice from beyond the grave. Prosopopoeia performs the function of an apostrophe: it addresses an absent entity as if it was close by and could hear. Language is not an object, but just a representation thereof - a picture, a mask, which is mute, like a written language, separate from voice. Autobiography restores mortality and veils a defacement of the mind of which it is itself the cause: though the rhetorical function of prosopopoeia (and the autobiography) is to posit the voice or face by means of language, we remain deprived of personal experience and understanding. The autobiography asserts the name and the face, yet due to tropology, the face turns into masks, and the proper name becomes separated from the person that bears it. In turn, the allegorical situation of reading and understanding is characterized by a fictitious separation of memory, the representation of another and the illusion of reading.

• Kalbotyra / Linguistics
• Literatūrologija / Literary Studies