Kvintilianas apie iškalbos privalumus
LTIškalbos privalumų sąvoka pirmiausia atsirado graikų retorikoje, vėliau ji buvo plėtojama romėnų oratorių. Aristotelis pirmasis į retorikos mokslą įvedė ir aprašė iškalbos privalumus. Šią teoriją perėmė ir susistemino Aristotelio mokinys Teofrastas. Ją plėtojo ir kiti graikų autoriai: Dionisijas Halikarnasietis, Demetrijas Falerietis, po jų – romėnų garsieji iškalbos mokytojai, Ciceronas ir Kvintilianas. Visi jie rėmėsi tais pačiais šaltiniais – Aristotelio ir Teofrasto teorijų sistemomis, tačiau jas suvokė, sistemino ir modifikavo skirtingai. Teofrastas aprašė keturius iškalbos privalumus: gramatinių ir leksinių taisyklių laikymasis; aiškių žodžių vartojimas; tinkamo stiliaus naudojimas ir grožio, puošnumo suteikimas kalbai. Dionisijas iškalbos dalykus suskirsto į būtinus ir papildomus. Būtinaisiais laiko kalbos taisyklingumą, aiškumą, tinkamumą ir glaustumą. Ciceronas siūlo trilypę sistemą, kurią sudaro trys iškalbos privalumai: kalbos grynumas ir lotyniškumas (kaip vienas privalumas), aiškumas ir puošnumas. Veikale „Oratoriaus rengimas“ Kvintilianas aprašo keturis iškalbos privalumus: lotynų kalbos taisyklingumą, aiškumą, puošnumą ir tinkamumą. Akivaizdi ir visiškai neabejotina Cicerono įtaka Kvintilianui. Skiriasi tik tai, jog Ciceronui labiausiai imponuoja privalumai – puošnumas ir tinkamumas, o Kvintilianas daugiau dėmesio skiria taisyklingumui ir aiškumui. Prie straipsnio skelbiamas Kvintiliano veikalo Institutio oratoria vertimas. Pabrėžiama, kad tai yra nepakeičiamas šaltinis antikinės ir šiuolaikinės retorikos, stilistikos ir pedagogikos tyrinėtojams.Reikšminiai žodžiai: Aiškumas; Iškalbos privalumai; Lotynų kalbos taisyklingumas/grynumas; Oratoriaus rengimas; Oratorius; Puošnumas; Tinkamumas; Appropriateness; Clarity; Education of a rhetoritian; Ornament; Purity of language; Rhetorician; Virtues of eloquence.
ENThe concept of eloquence advantages was first invented in the Greek rhetoric, and later further developed by Roman orators. Aristotle was the first to introduce and describe eloquence advantages in the science of rhetoric. This theory was adopted and systematised by Aristotle's pupil Theophrastus. It was further developed by other Greek scholars as well: Dionysius of Halicarnassus, Demetrius of Phalerum, followed by Roman famous teachers of rhetoric Cicerone and Quintilian. They all referred to the same sources - systems of theories of Aristotle and Theophrastus, but ehy understood, systematised and modified them differently. Theophrastus described four advantages of rhetoric: observing grammar and lexical rules; use of clear words; use of proper style and adding beauty, adornment to the language. Dionysius divided rhetoric factors into compulsory and supplementary. He considers linguistic correctness, clarity, suitability and conciseness as compulsory. Cicerone suggested a triple system consisting of three rhetoric advantages: linguistic purity and Latin language (as one advantage), clarity and beauty. Quintilian in his work called Orator's Training describes four rhetoric advantages: correctness of the Latin language, clarity, beauty and suitability. Cicerone's influence on Quintilian is evident and unquestionable. The only difference is that beauty and suitability are considered by Cicerone as the most important factors, while Quintilian focuses his major attention on correctness and clarity. Translation of Quintilian's work Institution Oratoria is enclosed to the article. It should be noted that it is a crucial source for researchers of antique and modern rhetoric, stylistics and pedagogy.
