Cicerono Ketvirtoji Filipika: monologo virsmas dialogu
LTStraipsnyje aptariamas Cicerono „Ketvirtosios filipikos“ dialogiškumo fenomenas. Kalba, pasakyta forume 44 m. pr. Kr. gruodžio 20 d., kurios lietuviškas vertimas publikuojamas pirmą kartą, yra labai ekspresyvi ir pasižyminti ypatingu santykiu su publika. Ji išsiskiria iš kitų Cicerono kalbų korpuso tuo, kad žaidimas publikos reakcija čia funkcionuoja ne kaip pavienis epizodas, bet tampa kalbos strategija. Visa kalba sukomponuota kaip improvizuotas oratoriaus dialogas su auditorija, kai publikos atsakymus atstoja numanoma jos reakcija, atsiskleidžianti pačiame kalbos diskurse. Visoms Cicerono kalboms būdinga tam tikra orientacija į adresatą, tačiau ne visose Ciceronas vienodai gausiai vartoja dialogo elementus ir ne visos kalbos taip aktyviai apeliuoja į klausytojų reakciją kaip Ketvirtoji filipika. Marko Antonijaus paskelbimas valstybės priešu (hostis publicus) yra viena iš pagrindinių visų Filipikų temų ir svarbiausias Cicerono politinės kovos tikslas aptariamuoju laikotarpiu. Ciceronas sąmoningai komponuoja kalbą taip, kad joje nuolat atsispindi, kaip reaguoja auditorija į kiekvieną jo minimą asmenį, kiekvieną išskirtą teiginį. Keletą kartų oratorius formuluoja savo teiginius kaip retorinius klausimus. Nors atsakymas į juos savaime numanomas ir semantiškai nebūtinas, vis dėlto oratorius čia pat parodo publikos atsaką, kuris formaliai atstoja dialogo repliką. Dėmesys publikos reakcijai pasirinktas kaip kalbą vienijanti ir organizuojanti priemonė, teikianti monologiškai kalbėsenai dialogo bruožų, teatrališkai kurianti pokalbio su publika ir jos aktyvaus pritarimo iliuzija.Reikšminiai žodžiai: Antikos literatūra; Cicerono kalbos; Dialogas; Filipika; Iškalbos menas; Monologas; Retorika; Antique literature; Dialog; Dialogue; Elocution; Monologue; Philipica; Philippic; Rethoric; Speaches of Cicero's.
ENThe publication consists of the first published translation of Cicero's Fourth Philippic into Lithuanian, accompanied by an article which analyses the phenomenon of dialog city in the rhetorical speech as a literary genre. The reaction of the audience, incorporated into the text of the speech, creates the semblance of a dialogue between the orator and his listeners. The Fourth Philippic is the best extant example of this phenomenon, as the reaction of the audience here functions not only in certain individual episodes of the speech, as is the case in other Cicero's speeches, but becomes the principal rhetorical device on which the whole strategy of the speech is built. We argue that by emphatic interpretation of the audience's reaction as full and unanimous as sent to his statements, Cicero intends to theatrically convey the main message of the speech: the apparent consensus between the people and the senate, as well as his own role as the leader of the Roman people. [text from author]
