Vaizduotės poetikos erdvių pažinimo transformacijos : Jurgis Baltrušaitis

LTXX a. pradžioje meno ir kultūros tyrinėtojai pradėjo griauti ir iki amžiaus pabaigos suardė tradicinės estetikos nubrėžtas ribas, sukūrė naujus teorinių diskursų laukus, estetikos ir meno reiškinių tyrinėjimo strategijas, kurios atskleidžia ne tik šiuolaikinio meno būsenas, patologinius procesus, bet ir keičia praeities meno suvokimą, padeda geriau perprasti senovėje gyvavusias atvaizdų, vaizdinių sistemas, jų atsiradimo ištakas, funkcionavimo dėsningumus. Vienas žymiausių XX a. menotyrininkų, kuris naujomis idėjomis ir novatoriškomis meno gyvenimo studijomis griovė ir dekonstravo Vakarų Europos įsitvirtinusius episteminius meno istorijos modelius, buvo Jurgis Baltrušaitis (1903–1988). Jis atkreipė dėmesį į groteskines viduramžių meno figūras, fantastinių būtybių pasaulį, kuris atvėrė naujas viduramžių meno tyrinėjimo erdves – keistybių kupiną pasaulį, kurio šaknys glūdi ikikrikščioniškoje dirvoje, Artimųjų Rytų, Indijos ir Tolimųjų Rytų tautų kūryboje. Pirmiausia išgarsėjęs kaip H. Fociilono mokinys ir netradicinis viduramžių meno tyrinėtojas, o vėliau kaip anamorfozių ir abaracijų tyrėjas, J. Baltrušaitis prisidėjo prie Naujosios meno istorijos sukūrimo, kurioje iškeliama mitopoetinė atvaizdų galia, sudėtingi meno formų laiko žaismai, lemiantys ankstesnių formų sugrįžimus, prasmių transformacijas, poetinės istorinės tikrovės iškraipymus. Jis sutelkė dėmesį į marginalines meno istorijos erdves, iškreiptų perspektyvų, iliuzijų ir apgaulių raišką kultūroje, permanentines fantasmagorijas ir vaizduotės veiklą. Komparatyvistinėse J. Baltrušaičio studijose sukurta savita deformacijų estetika, išplėtota iliuzijos, vaizduotės poetika.Reikšminiai žodžiai: Komparatyvistinė metodologija; Vaizduotė; Aberacija; Anamorfozės; Baltrušaitis; Comparative methodology; Imagination; Aberrations; Anamorphoses.

ENIn the beginning of the 20th century the researchers of art and culture began the destruction, and to the end of the century destroyed the traditional borders of aesthetics, by developing the new fields of theoretical discourses, strategies of aesthetic analysis of artistic phenomena disclosing not only the conditions of contemporary art, its pathological processes but also changing the perception of art in the past, enabling the better understanding of the ancient imagery systems, sources of their origin, and their functionality laws. One of the most prominent art researchers of the 20th century who deconstructed the epistemological models of the art history of the Western Europe was Jurgis Baltrušaitis (1903–1988). He attracted the attention to the grotesque figures of the medieval art, a world of fantastic creatures, thus opening the new spaces for the analysis of medieval art – a world full of strange things, which roots go deep into the pre-Christian world, into the creative arts of the Near East, India, and Far East nations. J. Baltrušaitis contributed to the development of the New art history, emphasising the mytho-poetical power if images, complicated time plays of artistic forms, determining the reoccurrences of the former forms, transformations of meanings, distortions of historical poetical reality. The comparativistic studies of J. Baltrušaitis contain a specific aesthetics of deformations and developed poetry of illusion and imagination.