Carlo Gustavo Jungo literatūros metafizika
LTStraipsnyje, remiantis meno ir analitinės psichologijos sąveikos problemą gvildenančiais veikalais „Apie analitinės psichologijos ir poetinės kūrybos santykį“ (1922), „Psichologija ir poezija“ (1930), „Ulisas: monologas“ (1932), „Picasso“ (1932) aprašoma Jungo literatūros metafizika, aptariami kertiniai kolektyvinės nesąmonybės, archetipo konceptai. Jungas išskleidžia savo tyrimų kryptį, romantizmui artimas kontršvietėjiškas pažiūras ir vizijinio meno apologiją polemikos su Freudo švietėjiškomis nuostatomis fone. Jungas kategoriškai atskiria menininką kaip asmenį ir jo viduje glūdintį kūrėją, biografinį tekstą ir kūrybos tekstą, kūrinį ir kūrėją, kritiškai vertina bandymus paaiškinti kūrinį remiantis jo geneze ir individualia kūrėjo patirtimi. Simboliai Jungui yra neišreiškiamos idėjos, iki galo nesuvokiamos archetipų prasmės užuominos, perkeliančios į mitologinę plotmę. Simbolio supratimas neatskiriamas nuo meno ir kūrybiškumo identifikacijos klausimo. Ieškodamas universalumo individualiuose reiškiniuose Jungas įrašo kūrinius į įvairias tipologines sekas: istorines, estetines, psichologines. Kūrinio recepcijai reikšminga tai, kad kolektyvinės nesąmonybės manifestacijos, archetipai arba mitologiniai motyvai, perrengti šiuolaikiniais drabužiais, tampa sąmoningo suvokimo kompensacija, sugrąžina pusiausvyrą vienpusėms, todėl pavojingoms, sąmonės būsenoms. Estetikos ir socialumo sąsajomis Jungo literatūros samprata paradoksaliai įsirašo į klasikinės psichoanalizės paradigmą, kurioje meno kūrinys ir jo analizė yra epochos, autoriaus, savo amžiaus sūnaus dokumentas ir simptomas.Reikšminiai žodžiai: Analitinė psichologija; Archetipas; C. G. Jung; C.G. Jungas; Estetika; Literatūra; Mitologija; Pischologija; Psichoanalizė; Religija; Simbolis; Z. Freudas; Aesthetics; Analythical psychology; Archetipas; Archetype; C. G. Jung; Literature; Mythology; Psychoanalysis; Religion; Symbol; Z. Freud.
ENBased on the books “Apie analitinės psichologijos ir poetinės kūrybos santykį” [On the Relation between the Analytical Psychology and Poetic Creation] (1922), “Psichologija ir poezija” [Psychology and poetry] (1930), “Ulisas: monologas” [Ulysses: a monologue] (1932), “Picasso” (1932) analyzing the interaction between art and analytical psychology, the article describes the metaphysics of Jung’s literature. Jung enhances the direction of his research, counter-enlightenment opinions close to the Romanticism and the apology of visual arts with Freud’s enlightening attitudes being in the background. Jung categorically distinguishes the artist as a person and his internal creator, the biographical text and the creative text, the work of art and the creator, and he critically evaluates the efforts to interpret a work of art based on its genesis and the creator’s individual experience. Jung does not see symbols as unexpressed ideas and hints transmitting to the mythological domain. The perception of a symbol is an integral element of the issue of art and creativeness identification. By searching for universality in individual phenomena, Jung classifies works of art into various typological sequences: historical, aesthetical and psychological. The fact that proves collective unconsciousness, archetypes and mythological motives in modern apparel become a compensation of conscious perception is very important for the reception of a work of art.
